Gyventojų ekonominis užimtumas yra viena pagrindinių ekonominės gerovės ir plėtros prielaidų. Jeigu žmonės turi darbą, vadinasi, laimi tiek miesto, tiek šalies valdžia. Šiauliai šiuo atžvilgiu turi kuo pasigirti. Mieste darbingo amžiaus gyventojų dalis yra didesnė nei šalies vidurkis. Be to, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis, palyginti su kitais didžiaisiais miestais, Šiauliuose yra mažiausias. Tačiau šiauliečiai uždirba mažiau nei kitų didmiesčių gyventojai. Nieko gero nematyti ir investicijų fronte, naujos įmonės mieste neskuba kurtis. Dėl šių ir panašių priežasčių šiauliečiai išvyksta iš miesto. Tad kaip juos susigrąžinti? Ar tam užteks tik sukurti daugiau darbo vietų bei pakelti atlyginimus?

Ekonominiai rodikliai nežavi
Lietuvos statistikos departamento duomenimis praėjusiais metais Šiaulių miesto savivaldybėje gyveno 65,3 tūkst. darbingo amžiaus gyventojų. Šie gyventojai atspindi potencialią darbo pasiūlą, kuri, palyginti su Panevėžio miesto savivaldybe, Šiaulių mieste yra didesnė.

Šalyje darbingo amžiaus gyventojų dalis sudaro 62 proc. Ekonominis gyventojų aktyvumas 2005–2014 m. laikotarpiu Šiaulių miesto savivaldybėje svyravo nuo 68,8 proc. iki 75,3 proc.

Palyginus 2015 m. darbo jėgos aktyvumo lygio rodiklį tarp didžiųjų miestų savivaldybių nustatyta, kad didžiausias darbo jėgos aktyvumo lygis buvo Klaipėdos miesto savivaldybėje, o Šiaulių miesto savivaldybėje darbo jėgos aktyvumo lygis buvo mažesnis už šalies ir sudarė tik 73 proc.

Analizuojant registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykį didžiuose miestuose, matyti, kad Šiaulių mieste šis santykis buvo mažiausias, tačiau tai jokiu būdu nerodo, kad Šiaulių mieste situacija yra geriausia. Šiaulių miesto registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis buvo ilgai mažesnis ir už šalies rodiklį, kuris pernai siekė 8,7 proc.

Tačiau šiauliečiai iki šiol negali pasigirti didesniais atlyginimais. Vilniečiai, kauniečiai ir klaipėdiečiai uždirba gerokai daugiau už mus. Šiaulių mieste vidutinis darbo užmokestis 2014 m. siekė tik 459 eurus, kai šalies vidurkis – 527,20 euro.

Galbūt todėl, kad šiauliečiai neuždirba pakankamai pinigų – ekonominės gerovės išdrįsta ieškoti kitur. Akivaizdu, kad darbo ir uždarbio galimybės gali būti vienos iš svarbiausių motyvų, nulemiančių vietovės patrauklumą gyventojams, tad jeigu jis nėra patenkinamas, belieka tik emigruoti.

Ragina keisti strategiją
Šiaulių universiteto dėstytojas filosofas Jurgis Dieliautas „Šiaulių naujienoms“ sako, kad ekonominiai faktoriai iš tiesų turi nemažai įtakos žmonių pasirinkimui, tačiau tai nebūtinai pagrindinis kriterijus, nulemiantis norą gyventi Šiauliuose.

Jeigu žmogus gyvenamojoje vietoje gerai nesijaučia, jeigu jis jaučiasi ignoruojamas ar diskriminuojamas, jeigu institucijos su tuo žmogumi nesiskaito, jo interesų nepaiso, tuomet vidinė migracija ir atsiranda. Todėl valdžios užduotis – peržiūrėti savo strategiją, vadybines, komunikacines nuostatas ir pan.

„Užmokestis, be abejo, yra svarbus dalykas, tačiau – nepagrindinis. Jeigu kažkur yra geresnės sąlygos utilitarinių, estetinių interesų plėtotei, galimybės kažko siekti, tai atsiranda ir noras ten gyventi. Tiesiog žmonės patys renkasi, kur jiems geriau būti“, – tvirtina J. Dieliautas.

Pasak jo, miestui tenkanti užduotis, siekiant suvaldyti migracijos srautus, yra pakankamai sudėtinga, bet tuo pačiu paprasta. Pagrindinė bėda ta, kad problemą pradedama spęsti ne iš tos pusės.

Štai išleidžiamos didelės lėšos įvaizdžio kūrimui ir aptarimui, rengiami seminarai ir t. t. Tai, žinoma, yra gerai, tačiau problemos sprendimo pradžia yra ne čia. Kitaip tariant, valdžios institucijos turi labai aiškiai suprasti esamą situaciją ir numatyti žingsnius į priekį, kas bus, jeigu iš čia artimiausiu metu dings tūkstančiai žmonių, ar nekils bėdų dėl infrastruktūros, kokiu būdu bus surenkami mokesčiai ir t. t.

Kai kurios problemos ignoruojamos
Pastebima, kad Šiauliuose gyvenimu skundžiasi tiek jauni, tiek vyresni. Pašnekovo nuomone, tai visiškai suprantama. Gyvename informacijos ir vartojimo amžiuje. Šioje visuomenėje mes visi esame arba „klientai“, arba „pacientai“. Todėl jeigu miestas, miesto institucijos neteikia socialinių paslaugų, kokių labiausiai reikia bendruomenei ar visuomenei, tuomet, aišku, kad žmogus bėga geresnio gyvenimo ieškoti kitur.

Turbūt ne vienam yra tekę išgirsti šiauliečių skundų, esą kitose užsienio šalyse žmonės turi daugiau finansinių galimybių kažkur išvykti ar kažką aplankyti. Tai rodo nenorą gyventi vien tarp šaldytuvo ir televizoriaus. O jeigu žmogus nori ką nors veikti, tai ieško vietos, kur galėtų tai padaryti. Vadinasi, jis mąsto kaip save realizuoti, kur save nukreipti, tegul ir su minimaliomis lėšomis, kurios lieka nuo mokesčių, mitybos, kitų utilitarinių reikmių.

Be to, mes visi turime ne tik materialinių, bet ir dvasinių, metafizinių poreikių. Blogai, kad šie dalykai ilgai buvo ignoruojami. Manyta, jog tai savaime susirikiuos ir problemos savaime išsispręs, tačiau per Nepriklausomybės metus jos taip ir nebuvo sprendžiamos, o tai nieko gero nežada.

Tai reiškia visaverčio, integralaus, visapusiško gyvenimo trūkumą, kai žmogus ieško vietos, kur galėtų jaustis patogiausiai.

„Formaliai žiūrint, Šiauliai nuo kitų miestų nelabai kuo skiriasi. Tik galbūt per sovietmetį jis buvo dirbtinai išplėstas ir urbanizuotas. Žinoma, čia atsirado daugiau darbo vietų, tačiau verslui, gamybai vis dar kyla klausimų, ar čia pakankamai sudarytos sąlygos, kad nebūtų masinės migracijos. Kitas aspektas – jeigu man nesaugu, nepatogu – ieškau, kur geriau. Todėl valdžios institucijos tai turėtų spręsti, o pritrūkus idėjų, patarimų klausti Lietuvos ar užsienio specialistų“, – pataria filosofas.

Pasigendama radikalių sprendimų
Kitaip tariant, reikėtų pamąstyti, ar pavyzdžiui, sutvarkius pėsčiųjų bulvarą, verslininkai iš karto suskubs čia investuoti, atidaryti parduotuves, kavinukes ir pan. Juk ir dabar bulvare yra tiek „mirusių“ parduotuvių, kavinukių, prekybos vietų, kurios tik vos funkcionuoja, bet iš ten nesiruošia išsikraustyti.

J. Dieliautas sako, kad problema ne ta, kad didieji prekybos centrai sukvietė ir ten subėgo visi žmonės su savo pramoginiais, rekreaciniais ar kitais interesais. Problema, ar Šiauliais suvokia reprezentacines vietas, kurios yra gyvybės požymis. Jeigu mieste po 18-19 val. nebeaidi žingsniai, nebeskamba muzika, nėra šurmulio, apyvartos – miestas vegetuoja, merdėja.

Taip pat daug kas priklauso nuo to, kaip mes miestą suprantame ar jo nelaikome kaip muziejų miesto. Panašu, kad Šiauliai po truputį virsta kažkokiu gamybiniu muziejų miestu.

Iš kitos pusės, Europos pavyzdys rodo, kad tose nebefunkcionuojančiose gamybinėse erdvėse galima kurti verslo, meno fabrikus, jaunimo centrus ir pan.

Taip pat būtų negerai, jeigu čia neliktų jaunimo, studentų, nes tuomet padidėtų nusikalstamumas, miesto rajonai taptų nepatrauklūs. Apskritai galbūt taptų nejauku ir „nesaugu“ gyventi. Taigi ne ką mažiau svarbus švietimo institucijų vaidmuo.

„Dabar švietimo institucijose viena pagrindinių problemų – išugdyti žmogų nuo mokyklos, vaikų darželių, mokantį dalykiškai bendrauti, gebantį atlikti elementarias ekonominių mainų procedūras, ekonominės komunikacijos procedūras ir pan. Tačiau greta to turi būti plėtojama ir kažkokia vietinė regioninė strategija. Reikia viską absoliučiai keisti, ieškoti radikalių ir nestandartinių sprendimų“, – sako J. Dieliautas.

Taigi norą gyventi mieste lemia nebūtinai tik didelė darbo vietų pasiūla ar mokamo atlyginimo dydis. Tam, kad norėtųsi mieste gyventi, atsižvelgiama ir į kitus kriterijus: galimybes pramogauti, ilsėtis ir pan. Tai, kad mieste gyventojų skaičius nesikeičia labai sparčiai, rodo, jog galbūt čia nėra viskas taip blogai, tačiau akivaizdu – tobulėti dar yra kur.