Pasirodo, kad atsakyti į klausimą – kas yra šeima, ne taip paprasta. Neretai pastangos paaiškinti šią sąvoką baigiasi banalybių pakartojimu arba paprastų dalykų komplikavimu. Šiaulių vyskupijos Šeimos centro direktorė Edita Gulbinienė sako, kad anksčiau tokių klausimų niekam nekildavo. Mūsų seneliai ir tėvai žinojo, kad šeima yra tėtis, mama ir vaikas. Tuo tarpu šiandien termino variacijų galima išgirsti visokių.

Nesutariama dėl šeimos apibrėžimo
Šiuo metu Lietuvoje renkami parašai, kad Europos Sąjungos (ES) teisėje būtų aiškiai apibrėžta šeima ir santuoka. Šia pilietine iniciatyva siekiama ES teisėje nustatyti, jog santuoka yra vyro ir moters sąjunga, o šeima – pagrįsta santuoka ir (arba) giminyste. Pagal tokį apibrėžimą šeima taip pat būtų laikomi, pavyzdžiui, vieniša mama ar tėtis ir jų vaikai, tačiau šeima nebūtų laikomos vienalytės partnerystės.

Toks termino „šeima“ vartojimas galiotų tik bendruose visai ES teisės aktuose, o šalys narės savo nacionalinėje teisėje galėtų įtvirtinti ar palikti galioti kitokius šeimos apibrėžimus. Ši iniciatyva siekia, kad prigimtinė šeimos samprata būtų įtvirtinta kaip minimalus bendras ES vardiklis ir kad jokia ES šalis nebūtų verčiama priimti kitokios šeimos sampratos.
Tam, kad ES institucijos nagrinėtų iniciatyvą, būtina surinkti bent 1 mln. europiečių parašų, iš kurių 8250 turi būti iš Lietuvos.

Turbūt kai kurie gali suabejoti tokios iniciatyvos reikalingumu. Tuo tarpu E. Gulbinienė „Šiaulių naujienoms“ pasakoja, kad tai nieko stebėtino. Tiek lietuviai, tiek europiečiai pradėjo šiek tiek nukrypti nuo tikrojo kelio. Nebežinodami, ką vadinti šeima, susiduriame su skaudžiais padariniais, sunkiau atsirenkame, kas teisinga, o kas – ne.

Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje viskas aiškiai pasakyta: „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ ir „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Tačiau kai kuriems to negana, norisi platesnio apibrėžimo. Pavyzdžiui, kyla klausimas, kodėl šeima negali būti laikomos vienalytės partnerystės.

Įstatymas nieko nekeičia
Centro vadovė paaiškina, kad du tos pačios lyties atstovai gali mylėti vienas kitą, kartu gyventi, tačiau tokia partnerystė niekada nebus laikoma santuoka ar šeima, nes tai prasilenkia su prigimtiniu įstatymu.

„Vienalytė sąjunga negali natūraliai atsinaujinti taip, kaip mes esame sukurti – negali kurti gyvybės. O jeigu negali kurti gyvybės, vadinasi, tai nėra šeima. Tik tai netaikoma vyro ir moters sąjungai, nes net jeigu šeima yra nevaisinga, partneriai vis tiek papildo vienas kitą. Prigimtinis įstatymas, vienas kito papildymas ir galimybė kurti naują gyvybę – yra trys dalykai, dėl kurių vienalytės partnerystės negali būti laikomos šeima. Tai nieko smerktino, tiesiog taip yra“, – sako E. Gulbinienė.

Pašnekovės nuomone, skaudu, kai žmogus bėga nuo savo prigimties, prigimtinio įstatymo, tačiau nuo klaidų net ir prigimtinis įstatymas negali mūsų apsaugoti. Štai mums galioja nacionaliniai, ES įstatymai, kurių laikomės, o jeigu ne – tam tikros institucijos mus nubaudžia. Tačiau jeigu elgiamės prieš prigimtį, mūsų niekas nestabdo. Skirtumas tik tas, kad nukrypus iš teisingo kelio, tenka susidurti su padariniais: tautų nykimu, visuomenės senėjimu ir t. t.  

Įdomu, ar dėl to valdžia gali ką nors padaryti?

Tiesa yra ta, kad valdžiai nerūpi vyro ir moters santykis, jaučiami jausmai vienas kitam. Jiems svarbiausia stabili šeima, nes tai yra valstybės išlikimo garantas. Be to, vargu ar tik valdžia mums gali padėti užsitikrinti laimingą gyvenimą. Vadovės nuomone, daugiau naudos sulauktumėme tada, jeigu valdžia pirmiausia galvotų apie tai, kas žmogui yra svarbu. Jeigu apskritai visi rodytumėme daugiau pagarbos prigimtiniam įstatymui, žmogiškajam orumui ir vienas kitam – būtumėme laimingesni.

Galvoti vien tik apie finansinę naudą taip pat neverta. Turbūt ne vienas esame pastebėję, kad kuo daugiau valstybė suteikia paramos, tuo labiau tingime kažką keisti ir daryti. Kartais atrodo, jog pinigais, pašalpomis žmonėms padedame, bet kartu iš jų atimame kūrybiškumą. Tad valdžios užduotis – skatinti ir ugdyti žmonių kūrybiškumą. O pradėti tai daryti reikia dar vaikų darželyje.

Pasigendama dorovinio ugdymo
Po 2000 m. gimę vaikai yra kitokie, nei mes būdami jų amžiaus. Jie laisvesni, labiau ieškantys naujovių, tokiems vaikams tereikia duoti įrankius kūrybai ir jie padarys labai daug naudingų darbų. Tereikia nurodyti vertybinį kelią ir jie veršis kaip vulkanai. Galbūt todėl būtų prasminga švietimo institucijose daugiau dėmesio skirti doroviniam ugdymui. Tiesiai šviesiai su didele pagarba kiekvienam žmogui paaiškinti, kas yra šeima ir kodėl ji yra svarbi.

„Visuomenėje tenka išgirsti įvairių šeimos sampratos variacijų, o vaikui visko girdėti nėra gerai. Tuomet jam sunkiau suprasti, kas sako tiesą. Pradeda leistis į kraštutinumus, kai kažką tik myli arba nekenčia. Radikalizmas nieko gero nežada, o apie vertybinį pamatą reikėtų kalbėti daugiau“, – tvirtina E. Gulbinienė.

Galbūt dėl to, kad neretai nepilnamečiams trūksta dorovinių žinių, jie dažniau atsiduria ne ten, kur turėtų. Kadangi nesijaučia mylimi, anksčiau pradeda ieškotis sau poros. Vaikai jaučia poreikį mylėti ir būti mylimi. Tad jeigu to poreikio nepatenkina vaikystėje, paauglystėje pradeda ieškotis kitų žmonių rato, kuriame jaustųsi mylimi, pripažinti ir gerbiami.

Nereikia net įsivaizduoti, kas nutinka, kai susitinka du labai žaizdoti, nusivylę gyvenimu ir turintys kitų problemų žmonės. Jeigu tik tokie santykiai nepavyksta, ateityje atsiranda dar daugiau įvairių kompleksų, baimių bendrauti su kitos lyties atstovais ir pan.

Kita vertus, neretai santykiai nenusiseka nebūtinai tik dėl jauno amžiaus. Pašnekovės nuomone, daug kas priklauso nuo to, koks yra žmogaus santykis su aplinka, jo savivertės. Bendraudama su šeimomis ji yra pastebėjusi, kad jeigu asmens savivertė yra aukšta, jeigu jis šeimoje augo mylimas ir gerbiamas, tuomet žmogus antrosios pusės ieško pakankamai atsargiai, ilgai ir brandžiai.

Jeigu savimi pasitikima mažiau, trūksta šilumos, meilės, jaukumo – dažniausiai leidžiamasi į pirmus pasitaikiusius santykius.

Ragina atsisakyti individualizmo
Tad ką daryti, kad nenutoltumėme nuo prigimtinio įstatymo ir kurtumėme stiprias šeimas? Atsakymas paprastas – ieškoti daugiau informacijos. O jos galima rasti internete, skaitant knygas, lankantis įvairiuose seminaruose ir pan. Svarbiausia – informaciją rinkti atsargiai, viskuo netikėti.

Štai, pavyzdžiui, net apsilankius seminare, kurį veda žymus ir visų liaupsinamas specialistas, nereikėtų iš karto imti ir elgtis taip, kaip jis pataria. Kartais lektoriai dėmesį sutelkia į tai, kaip žmogui suteikti daugiau komforto, o ne į tai, ko jam iš tiesų reikia. Tiesiog kartais galbūt dėmesį reikėtų sutelkti į pačią problemą, jos sprendimo būdus, o ne kaip iš karto pasijausti geriau.

Be to, galbūt būtų verta imti pavyzdį iš tradicinių šeimų, laimingai gyvenančių žmonių. Kartais realus pavyzdys būna naudingesnis nei bet kokios teorijos.

Taip pat labai svarbu savęs neapgaudinėti ir „tuščios širdies“ nebandyti užpildyti „blizgučiais“. Turbūt ne vienam yra tekę girdėti, kad kai kurie žmonės, turintys puikų materialinį pagrindą po kojomis, sutuoktinį, vaikų, vis tiek nesijaučia laimingi. Taip jau yra, jeigu širdis tuščia, jos neužpildys ir visi pasaulio turtai, to nepadarys ir antroji pusė.

„Dykumoje sudžiuvusi žemė, lyjant lietui, taip greitai nesudrėksta, kiek lyja – tiek atšoka. Tik gerokai palijus – žemė pradeda gerti vandenį. Su mūsų širdimi yra lygiai tas pats. Jeigu ji tuščia – laistyk, kiek nori, ji vis tiek nepriims meilės. Širdis turėtų būti laidininkas meilę tiek priimti, tiek duoti“, – sako E. Gulbinienė.

O širdis dažniausiai užkietėja nuo individualizmo, netikrų vertybių, materialinio komforto. Tad galbūt vertėtų dažniau išlįsti iš savo komforto zonos. Nustoti vaidinti, kad užjaučiame kitą, bet tikrai kitam padėti, nes nuo to būtų geriau mums visiems.