Mokslo šaknys karčios, o vaisiai – skurdūs. Panašu, kad taip šimtu procentų mokslo padėtį Lietuvoje apibūdintų aktualijų tikslais paįvairinta liaudies išmintis.Neapsikentę nesibaigiančios žeminančios ir kritinės padėties šį penktadienį V. Kudirkos aikštėje piketą organizuoja Lietuvos mokslininkai. Kokios priežastys mokslo srities darbuotojus, labai retai besiimančius tokių iniciatyvų, privertė išeiti į gatvę ir išreikšti savo balsą?
Pradėti reikėtų dar nuo 2008-ųjų, kai Vyriausybė konstatavo, kad mokslininko atlyginimai yra nepakankami, neatitinka jų kvalifikacijos bei kompetencijų. Tuomet numatyta ilgalaikė programa, kurios metu atlyginimai nuo 2009-ųjų jiems turėjo kilti 70 proc. Džiugi naujiena teikė labai daug vilčių. Tačiau programa nebuvo įgyvendinta. Suprantama, kad krizės metu šalis neišgali tesėti savo įsipareigojimų. Tačiau krizė senokai baigėsi, o valdžia negrįžo prie savo įsipareigojimų. Per tą laiką įvairių švietimo srities darbuotojų atlyginimai kilo, tačiau mokslininkai taip ir liko ant ledo.
„Mokslininko alga jau senokai yra mažesnė negu mokytojo, o pastaraisiais metais padidinus doktoranto stipendiją disertaciją apsigynęs jaunas mokslų daktaras uždirba mažiau, nei siekia doktoranto stipendija. Tai nonsensas, kokio nėra buvę jokioje pasaulio valstybėje“, – sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Viktorija Šeina-Vasiliauskienė.
Mokslininku dirbti neapsimoka
Lietuvoje doktoranto stipendija – 450 eurų, ji buvo padidinta prieš metus.
Žinoma, doktorantams reikia didinti stipendijas, bet aukštojo mokslo finansavimo didinimas turi būti sisteminis.
„Mokslo ir studijų stebėsenos centro duomenys apie vidutinius mokslininkų atlyginimus Lietuvoje leidžia spėti, kad tiksliųjų ar gamtos mokslų tyrimų institutuose padėtis yra geresnė, o humanitariniuose institutuose jauni mokslininkai, atskaičius mokesčius, gauna vos 380 eurų. Įsivaizduokite, žmogus studijuodamas doktorantūroje gauna 450 eurų stipendiją, tada apsigina disertaciją ir ima dirbti mokslininku. Jo atlyginimas – 380 eurų! Tai visiškai demotyvuoja dirbti mokslinį darbą“, – teigia V. Vasiliauskienė.
Tad ne veltui žmonės, apsigynę disertaciją, taip ir nebesiima mokslininko karjeros. Kiti emigruoja ir, jeigu jiems pasiseka, suranda vietą užsienio mokslo centruose.
„Arba jie išeina į privatų verslą ir dažnai dirba visai ne pagal savo profesiją. Tai protingi, kūrybingi žmonės ir, be abejo, įmonės tik džiaugiasi, kad jose dirba mokslų daktarai. Bet juk valstybė į jų rengimą investavo didžiulius pinigus! Kur logika?“ – svarsto V. Vasiliauskienė.
Dažnas mokslo tyrėjas dirba ir aukštojoje mokykloje, nemažai yra dirbančių dviejose ar net trijose darbovietėse tam, kad galėtų išmaitinti šeimą.
Čia galima prisiminti labai garsią istoriją, nuskambėjusią žiniasklaidoje apie dėstytoją, kuris yra priverstas dirbti taksistu. Taip ir yra. Mokslininkas privalo „suktis“, nes nesisuksi – negyvensi.
„Beveik visi mano pažįstami mokslininkai filologai papildomai dirba redaktoriais, vertėjais, viešųjų ryšių specialistais. Mokslas tampa kone laisvalaikio užsiėmimu. Jis teikia malonumą, savirealizacijos galimybę, pasitenkinimą, bet ne pajamas, iš kurių galėtumei išlaikyti savo šeimą“, – tikina pirmininkė.
Kas dar piktina mokslininkus?
Keturi valstybiniai humanitarinių mokslų tyrimų institutai bendradarbiauja nuo pavasario ir drauge kreipėsi į visas valdžios instancijas: nuo Prezidentūros iki Seimo švietimo ir mokslo komiteto. Tačiau pusės metų susirašinėjimas su visomis įmanomomis institucijomis nedavė jokio rezultato.
Dar šią vasarą Švietimo ir mokslo ministerija teikė siūlymą Vyriausybei didinti mokslininkų atlyginimus 20 proc. Su šiuo siūlymu sietos didelės viltys. Praėjusią savaitę sužinota, kad siūlymas Vyriausybėje net nebuvo svarstytas – finansų ministrė iš karto pasakė, kad pinigų tam nėra.
Tad kantrybė išseko. Nors labai retas atvejis Lietuvos istorijoje, kad mokslininkai imtųsi piketo.
„Didelio palaikymo socialiniuose tinkluose sulaukusi mokslininkų piketo idėja rodo, kad jau pasiekta riba, kai mokslininkas nebegali sau leisti būti socialiai pasyvus. Sakyčiau, pasiektas dugnas.
Galimas daiktas, kad humanitarai yra labiausiai skurstantys mokslininkai: mūsų mokslo specifika yra tokia, kad verslo iš jos nepadarysi. Tiksliųjų arba gamtos mokslų institutai gali vykdyti taikomuosius tyrimus ir bendraudami su verslu užsidirbti papildomų pajamų. Iš humanitarinių mokslų verslo nepadarysi. Bet tai yra valstybės prestižo, sąmoningumo ir ateities vizijos turėjimo reikalas: užtikrinti visų, taip pat ir humanitarinių mokslų išlikimą Lietuvoje. Jeigu tokia švietimo finansavimo politika tęsis ir toliau, tuomet bus sužlugdytas aukštasis mokslas. Ir ne tik humanitarinis“, – sako pašnekovė.
Per dvidešimt metų aukštajam mokslui ir studijoms biudžetinis finansavimas sumažėjo du kartus – nuo 1,2 proc. BVP 1998 m. iki 0,6 proc. BVP 2015 m.
„Kiekviena valstybė, turinti ateities viziją, suvokia, kad būtent investicijos į intelektualinį, kūrybinį šalies potencialą neša dividendus. Izraelyje mokslo tyrimams ir plėtrai skiriamas keturis kartus didesnis BVP procentas nei Lietuvoje. Ir nereikia Izraelio, Estijoje doktorantų skaičius milijonui gyventojų 2,5 karto didesnis negu Lietuvoje“, – keletą pavyzdžių pateikia pašnekovė.
Problema dar ir ta, kad jauni žmonės nebestoja į doktorantūrą, nesirenka mokslininko karjeros, nes ji paprasčiausiai nepatraukli, situacija demotyvuoja jaunus žmones net pagalvoti apie mokslininko karjerą, nes iš esmės rinkdamasis ją pasmerki savo šeimą... skurdui.
Piketą remia ne tik jauni mokslininkai ir dėstytojai, bet ir akademinis šalies elitas – Nacionalinės mokslo premijos laureatai, tarp jų prof. Arūnas Sverdiolas, prof. Antanas Andrijauskas.
Šis piketas nėra doktorantų ir jaunų mokslininkų pasišūkaliojimas. Susitelkė visa mokslininkų bendruomenė.
Išgyvenimo politika nėra palanki mokslui
Šiaulių universiteto darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininkė Angelė Kavaliauskienė praneša, jog informacija apie būsimą piketą V. Kudirkos aikštėje iš Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo gauta.
„Jau diskutavome apie renginį. Kviesime visus profesinės sąjungos narius, bet priklausys nuo kiekvieno pilietinės atsakomybės, ar renginyje dalyvaus. Tačiau jūs puikiai žinote, kaip sunku yra pakelti inteligentišką žmogų eiti streikuoti – dėl jo kultūros, išsilavinimo, požiūrio į tai, kad galima diskusijos ir bendradarbiavimo būdu pasiekti reikiamą rezultatą ir tikslą. Streikas – kraštutinė priemonė, kuri atkreips dėmesį, kad mokslininkai yra į šalį nustumti nepelnytai“, – sako A. Kavaliauskienė.
Pasak Šiaulių universiteto darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės, apskritai visose švietimo sistemos grandyse nuo aukščiausios iki žemiausios yra problemų. Mažėja studentų, todėl mažėja ir finansinių galimybių.
„Iš vienos pusės esi motyvuotas siekti aukštesnių mokslinių rezultatų, iš kitos pusės yra labai aiškiai nustatyta, kiek ir kokių dėstytojų universitete turi būti. Mokslininkai labai daug laiko negali atiduoti tyrimams, nes turi daug papildomų darbų. Gerai, kad universitete atsirado Mokslo institutas, kuriame darbuotojai labai kryptingai pozicionuoja savo veiklą. Bet jeigu profesorius dirba ugdymo padalinyje arba kitoje sferoje, tai atsidėti moksliniam darbui labai trūksta laiko“, – sako pirmininkė. Gilintis į mokslinę problemą ir tirti ją nesiblaškant yra sunku, nes turi dalyvauti projektinėje veikloje, galvoti apie studentų pritraukimą, programos viešinimą ir t. t.
„Kol egzistuos fragmentinis mokslas, manau, kad rezultatų, kurie džiugintų ir tenkintų, nesulauksime. Pirmiausia mokslininkas turi būti saugus. Tačiau pažiūrėkite, kas daroma su mokslininkų pensijomis. Jos yra tiesiog nuimamos – turi pasirinkti vieną arba kitą pensiją – arba mokslininko arba, pavyzdžiui, dėstytojo“, – sako A. Kavaliauskienė.
Šioje karjeroje paprasčiausiai neuždirbama, nes mokslininkas, norėdamas dalyvauti mokslo procese dar iš savo kišenės turi mokėti. – net ir straipsnis su specialiu citavimo indeksu duomenų bazėse, dalyvavimas konferencijose kainuoja didžiulius pinigus, o universitetai tam neturi pinigų.
