Vienas iš žinomiausių psichoterapeutų visoje Lietuvoje profesorius Eugenijus Laurinaitis paskaitoje „Kas lemia mūsų savijautą?“ šiauliečiams kalbėjo ne tik apie stresą, atsakomybę, meilę sau bei artimui, bet gvildeno ir vyrų bei moterų santykių temą, kalbėjo apie vaikų auklėjimą. Jis teigė, kad gyvenime beviltiškų situacijų nėra: „Jei žmogus nori, jis gali viską, o jei nenori, nieko negali, nes niekas už jį to nepanorės.“
Aukojimasis dėl kito nėra išeitis
E. Laurinaitis teigia, kad santykiuose vieno kalto niekuomet nėra. Profesorius pasakojo, kad į jį dažnai kreipiasi vargšės moteriškės, kurios skundžiasi savo vyrais, neva tik dėl jų kaltės viskas yra negerai.
„Jos dažnai manęs klausia, tai ką joms daryti. Man natūraliai kyla klausimas – „Kad būtų kas?“ Moteriškės atsako: kad vyras nustotų gerti. Atsakymas į šį klausimą yra universalus: pakeisti galime tik vieną žmogų – patį save. Tada sunerimusios moterys vėl klausia, ką joms daryti, ir aš vėlgi užduodu tą patį klausimą – „Kad būtų kas?“ Tada moters atsakyme pasigirsta žodžiai „kad nestresuočiau“. Visose situacijose yra trys išeitys“, – sako psichoterapeutas.
Pasak jo, pirmoji išeitis – pakeisti situaciją. Gyvenate su alkoholiku – išsiskirkite. Antrąją išeitį E. Laurinaitis įvardija savęs pakeitimą – pradėkite gerti su juo. Na, ir trečioji – susitaikykite, pasakykite sau, kad aš jo pakeisti nebenoriu ir jis man tinka toks, koks jis yra.
Pasak profesoriaus, lietuviškoje kultūroje populiarus pasiaukojimo požiūris. Tačiau tai yra „visiška nesąmonė“.
„Aukojimasis yra jokia išeitis – tai yra savęs ir kitų žmonių kankinimas. Mano minėtos trys išeitys galioja bet kokioje situacijoje, tačiau už bet kurią išeitį reikės sumokėti“, – teigia E. Laurinaitis.
Auditorijoje prasideda sujudimas ir pasigirsta klausimas „O kuo skiriasi susitaikymas ir pasiaukojimas?“ Profesorius kategoriškas – skiriasi iš esmės. Jo teigimu, susitaikyti reiškia, kad aš iš jo nieko nenoriu, aš nelaukiu, kad jis pasikeistų, ir gyvenu su tokiu, koks jis yra. Paradoksalu, bet pasak profesoriaus, patekęs į tokią situaciją, antrasis asmuo dažnai pradeda keistis. Visą gyvenimą buvo vienaip, o dabar staiga viskas pasikeitė.
Tuo tarpu aukojimosi sąvoka E. Laurinaitis apibrėžia kaip nuolatinį rodymą, kiek ir kaip žmogus stengiasi parodyti, kad jis laukia to asmens pasikeitimo, o tai yra absoliutus akligatvis.
„Kol pats žmogus nepanorės pasikeisti, niekas, dar kartą kartoju – niekas, neprivers jo tai padaryti“, – atsakymą užbaigdamas sakė E. Laurinaitis.
Vyrai problemas skandina alkoholyje, moterys – išplepa
Kalbėdamas apie vyrus ir moteris profesorius teigė, kad moterims žodis labai svarbus – moterys yra gyvos komplimentais. Jie yra gyvybiškai reikalingi gerai moters savijautai bei savivertės didinimui. Profesorius taip pat pabrėžė, kad vyrai savo bėdas dažniausiai skandina alkoholyje, o moterys jas iškalba. Būtent dėl šios priežasties vidutinis vyrų amžius Lietuvoje dabar yra 10 metų trumpesnis negu moterų.
„Mes su jumis krentame kaip musės! Tai reiškia, kad mus nuo ankstyviausios jaunystės mokė neturėti jausmų, nerodyti jų. Vyrai juk tvirti, neverkia ir nesiskundžia, taigi mes ir stengiamės tokie būti.
Visi vyrai turi savo skausmo, tačiau ne visos moterys tai supranta. Tik pabandyk prie savos žmonos prisiglausti ir pasakyti, kad tau sunku – taigi palaikys sergančiu ir pasiūlys apsilankyti pas gydytoją. Vyrui skųstis galima tik pas daktarą, tuo tarpu moterys tai gali daryti visur. Mūsų kultūroje taip priimtina“, – pusiau juokaudamas, pusiau rimtai sakė profesorius.
Kyla klausimas, jeigu nuo mažens berniukams bus sakoma, kad vyrai verkti gali, ar jie netaps infantilūs? Profesorius atšauna, kad mūsų supratimu vyriškumas yra atsakomybės prisiėmimas. Tai reiškia, kad visos moterys tada turėtų būti neatsakingos.
Moters ir vyro vaidmenys dabar neapsikeitė. Profesorius teigė matantis daugybę įvairių šeimų ir kiekviena jų turi savo problemų. Jis džiaugėsi jaunose šeimose matantis tarp vyro ir moters esantį pareigų pasidalijimą.
„Tai yra mokėjimas būti atsakingam, jautriam, savarankiškam ir turėjimas savo vietos po saule yra tarpusavyje neprieštaraujantys dalykai. Kitas dalykas – vyrai ir moterys buvo ugdomi taip, kad vieni kitiems tiktų. Buvo ugdoma, kad vyrai – mūrai ąžuolai, o moterys – už vyro kaip už mūro. Taip išeina, kad vyrai – plytos. Tai gal laikas jau baigti šitas statybas ir pradėti gyventi su tuo, kas mums būdinga – jausmais, skausmais, pasitenkinimu“, – dėstė mintis profesorius.
Klausdamas auditorijos profesorius garsiai svarstė, kada gi vyrai bus pradėti vertinti kaip bendrakeleiviai. Jis teigė, kad vyrų savižudžių yra 4 kartus daugiau negu moterų. Užbėgdamas klausimui „kodėl“ už akių, jis atsako – iš vyrų reikalaujama kur kas daugiau.
„Visi mūsų asmenybės pagrindiniai įgūdžiai formuojasi iki 4 metų. Mes turime suvokti – pirma reakcija į bet kokį pasaulio pasikeitimą yra mūsų emocijos, ne jausmai.
Emocija pirmiausia yra įvertinimas, ar esama situacija saugi ar pavojinga – reikia kovoti ar galima pabūti. Ji atsiranda per 0,2 sekundės – jos jokiu protu nesureguliuosi. Šita nesąmoninga reakcija yra apspręsta būtent tos atminties, kuri irgi yra nesąmoninga ir kuri susidarė iki 4 metų. Tačiau kai emocija pasiekia smegenų žievėje esantį kalbos centrą, ji įgauna vardą ir tai jau yra jausmas“, – jausmų ir emocijų skirtumus aiškino profesorius.
Pasak E. Laurinaičio, jausmų yra žymiai mažiau nei emocijų. Žmonės savo elgesį reguliuoja pagal nusistovėjusias socialines taisykles – kaip priimtina elgtis visuomenėje. Atsiradusi nesaugumo emocija duoda pasirinkti tris išeitis – kovoti, bėgti arba sustingti.
Vaikai – tėvų elgesio veidrodžiai
Kalbėdamas apie santykius ir ryšį tarp žmonių jis pabrėžė, kad įsimylėjimas ir meilė yra du skirtingi dalykai. Įsimylėjimas, kaip sakė profesorius, yra „vieno žmogaus biznis“. Be to, tai yra psichikos sutrikimas, kuris po 3 – 6 mėnesių praeina. Po įsimylėjimo galimos dvi situacijos – viskas išgaruoja arba perauga į meilę.
„Kai du žmonės žaidžia suaugusius, gyvena kartu – nėra jokių bėdų. Iki tol, kol tarp dviejų atsiranda trečias. Kai santykiai yra jau tarp trijų asmenų, jie turi vesti į santuoką, nes vaikas nusipelno tėvų“, – teigė profesorius.
Jis teigė, kad nusprendus turėti vaikų, šeima turi pasiryžti pasikeisti taip, kad vaikams būtų geriau.
„Auklėti reikia ne vaikus, o save, nes vaikai mokosi ne iš žodžių, bet iš pavyzdžių. Tiktai. Kaip yra sakoma: gera šeima, gražūs namai, pinigų netrūko… Netrūko. Žmogaus trūko, kuriuo būtų galima sekti, kuris būtų vertas pavyzdys“, – sakė profesorius.
Iš daugiametės praktikos ir žinių profesorius pabrėžė, kad vaikus iki septynerių metų reikia girti ne už rezultatą, bet už pastangas, nes jie dar negali padaryti rezultato. Po septynerių jau galima laukti rezultato ir pagirti už jį.
„Tada vaikams jau galima pradėti skiepyti požiūrį, kad pradėjus darbą jį būtina užbaigti. Taip pat rekomenduojama pabrėžti, kad pabaigę darbą būsite labiau patenkinti negu nebaigę“, – sakė E. Laurinaitis.
Profesorius teigė, kad vaikams ir tėvams reikia išmokti pagirti vieni kitus už įvairiausius dalykus, mokėti tuo pasidžiaugti. Pasak profesoriaus, vaikai, ten apačioje, viską stebi, viską mato ir mokosi, mokosi, mokosi. Ne iš ko nors kito, bet iš mūsų.
Vaikai į paauglystę atsineša tą vertybių sistemą, kuri susiformavo dar vaikystėje ir būtent tai yra pagrindas jo tolimesniam asmenybės formavimuisi.

E. Laurinaitis: „Auklėti reikia ne vaikus, o save, nes vaikai mokosi ne iš žodžių, bet iš pavyzdžių.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.



