Praėjusį penktadienį Šiaulių apylinkės teisme lankėsi ir aktualią, šmaikščiais pavyzdžiais paremtą paskaitą apie žmonių savijautą, stresą bei jo valdymą dėstė pripažintas ir visų gerbiamas Lietuvos psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Jau per pirmąją minutę profesorius prašė gyvo bendravimo – nuolatinio pokalbio su auditorija. Anot jo – „iš lubų kaip gaidys vaikščiodamas aš pagiedoti galiu, bet kiek iš to jums bus naudos, aš nesuprantu“. Psichoterapeutas domėjosi, kokiomis aktualiomis temomis norima pasikalbėti ir ką konkrečiai norima iš jo išgirsti. Kone aktualiausias ir dažniausiai pasikartojantis klausimas – stresas darbe ir jo valdymas.

Reikia išmokti mylėti save
Kasdieninėje kalboje terminas „stresas“ yra vartojamas labai neteisingai. Kaip teigia E. Laurinaitis, stresas yra nespecifinė adaptacinė organizmo reakcija prie bet kokio aplinkos pokyčio. „Nespecifinė“ reiškia, kad nesvarbu, ar man trenkė per veidą, iškeikė ar nužiūrėjo, mano organizmo reakcija bus tokia pati. Mūsų streso intensyvumas labai didele dalimi priklauso nuo to, kokia yra aplinka bei „per kokius akinius“ mes į tą aplinką žiūrime.

„Jeigu vertinate savo darbą, norite padaryti karjerą ir jums nesiseka taip, kaip norėtumėte, natūralu, kad patiriate vis didesnį stresą. Ir nesvarbu, kad viršininkas galvoja, jog jums puikiai sekasi, jūs tuo tiesiog netikite. Dažnai žmonės patys „prisipumpuoja“ streso – gyvena stengdamiesi kažką nugalėti. Kai manęs paklausia, kaip nugalėti save, mano atsakymas dažnai būna retorinis klausimas: kai jūs nugalėsite save, kas tada praloš?

Karo su savimi ideologijos reikėtų vengti, nes pabaiga paprasta – kuo daugiau savyje užmušiu, tuo bus didesnės kapinės ir tuo tobulesnis aš tapsiu. O tai neabejotinai yra visiškas absurdas“ , – sakė psichoterapeutas.

E. Laurinaitis sakė, kad su savimi reikia gyventi taikoje ir pateikė pavyzdį iš Šventojo Rašto, kuriame sakoma: „Mylėk savo artimą, kaip pats save.“ Kitą mylėti labiau, negu myli save, yra neįmanoma. Vaidindami altruistus mes meluojame ir sau, ir kitiems.

Pasak psichoterapeuto, optimaliausias būdas yra mylėti kitus – kaip patį save. O panašu, kad savęs mylėti mes nemokame.

„Žinote, pirmoji replika, kurią gaunu pasakęs tokį dalyką, yra klausimas: tai ką, į kitus jau nusispjauti reikia? Tai rodo, kad žmonės neskiria meilės nuo įsimylėjimo. Įsimylėjimas yra psichikos sutrikimas, kuris trunka nuo 3 iki 6 mėnesių, ir jeigu su mano psichika viskas tvarkoje – tai praeina. Įsimylėjimas yra vieno žmogaus reikalas, tuo tarpu meilė yra ryšys tarp dviejų žmonių“, – sakė E. Laurinaitis.

Tikra tiesa, galima įsimylėti save patį – juk į savo atvaizdą bežiūrėdamas mirė Narcizas. Iš šio pavyzdžio atsiranda narcisizmo sąvoka – tai yra save įsimylėjęs asmuo, kai tuo tarpu mylintis save žmogus turi su savimi glaudų ryšį ir žino, kuo jis yra ypatingas. Reikia mokėti save vertinti.

Pasak E. Laurinaičio, tai išmokęs žmogus nustoja save „ėsti“ dėl savo menamų trūkumų ir pradeda matyti, ką išskirtinio ir unikalaus jis turi. Profesorius taip pat pridūrė, kad suvokdamas esantis vienintelis ir nepakartojamas žmogus žino, kur yra jo vieta gyvenime, o mokėjimas apginti save dažnai gali suteikti ramybę.

Žmogus suaugusiu tampa tris kartus vėliau
Kalbėdamas apie žmogaus savijautą, psichoterapeutas užsiminė ir apie žmogus tapimą suaugusiu. Pasak E. Laurinaičio, žmogus suaugęs tampa tada, kai suvokia, kad laisvė ir atsakomybė yra dvi vieno medalio pusės. Jis pastebi, kad šis tapsmas labai atsidėjo. Merginos atsakomybės suvokimui vidutiniškai subręsta 25-erių, o vaikinai – 27-erių. Anksčiau paauglystės laikotarpis trukdavo nuo 13 iki 18 metų, o dabar nuo 10 iki 27. Tai vyksta tris kartus ilgiau.

„Mes turime mokėti naudotis laisve tiek, kiek sugebėsime panešti už ją atsakomybės, nes kiekvienas mūsų laisvas sprendimas visada daro įtaką kitiems.

Dažnai aš naudoju nelabai negražią metaforą – visi turime pasiskaičiuoti, kiek savo piniginėje turime psichologinių pinigų. Jei jau kalbame apie savijautą, tai galime jos nusipirkti tik už tiek, kiek sumokėsime. Su gyvenimu nepasiderėsi, visiems kaina ta pati, o tų pinigų turime nelygiai, todėl ir gyvename skirtingai“, – svarstė E. Laurinaitis.

Profesorius pasidalijo įdomia ir juoką auditorijoje sukėlusia patirtimi iš to meto, kai dėstė viename Estijos universitete. Jis teigė, kad estų ideologija yra tokia – už savo sprendimus atsakingas aš, taigi juos pats ir priimu. Jeigu pats ir priimu, tai reiškia, kad nereikia apie juos su niekuo kalbėti, o priėmus nėra reikalo aiškintis.

„Jų kultūroje vyrauja ignoravimas, kad visi žmogaus sprendimai yra tarpasmeniniai. Sykį vedžiau terapinę grupę ir išgirdau istoriją, kuri mane tiesiog „užmušė“. Pastebėjau, kad viena studentė yra prislėgtesnė už kitus ir pasiteiravau, kas atsitiko. Mergina papasakojo, kad praėjusią savaitę jos vyras išėjo iš namų – vieną dieną atsikėlė, susikrovė lagaminą, pareiškė priėmęs sprendimą, kad ją  palieka, ir išėjo. Taigi, aš natūraliai paklausiau, kaip ji tai priėmė. Mergina piktai atšovė, kad tai jis priėmė sprendimą ir čia nėra ką sakyti“, – istoriją pasakojo E. Laurinaitis.

Lietuviai priimdami sprendimus galvoja apie kitus, tik, kaip sakė profesorius, dažniausiai galvoja per daug – kaip padaryti, kad visiems būtų gerai. Taip būti negali. Pasak E. Laurinaičio, net gražiausiuose jausmuose mes nesame tokie gražūs ir tai reikia suvokti.

Perdegimo sindromas – streso padarinys
Grįždamas prie temos apie prastą savijautą darbe, E. Laurinaitis prabilo apie taip plačiai vartojamą streso sąvoką ir jos tapatinimą su kitais reiškiniais.

Ne paslaptis, jog norime, kad darbas mums suteiktų tai, ko tikėtis iš viso neverta. Norisi, kad darbe būtų rami aplinka, geri kolegos, draugiškas viršininkas, geras atlyginimas ir kad beveik nebūtų darbo. Čia juk visai idealu, tiesa?
Po šių it žirnių į sieną išbertų teiginių visi klausantieji prapliupo juokais. Pasak psichoterapeuto, darbe lūkesčiai turi būti adekvatūs tam, ko mes einame į darbą.

„Į darbą mes einame parduoti savo žinių ir įgūdžių. Mes į darbą einame už pinigus – visa kita yra hobis. Nepainiokime šitų dalykų“, – teigė E. Laurinaitis.

Po to jis iš karto pabrėžė, kad atlyginimas yra ne vienintelis dalykas: žmonės dažnai dirba savimi – ne tik žiniomis, įgūdžiais, bet ir savimi pačiu. Tai, pasak psichoterapeuto, yra neišvengiamas pasekmių ratas – žmogus pradeda perdegti. Pasirodo, tai, ką vadiname stresu, labai dažnai yra  perdegimo sindromas.

„Perdegimas yra profesinis terminas apie situaciją. Darbe žmonės dirba ne tik žiniomis ir įgūdžiais, bet ir savo asmenybe. Tada neišvengiamai pradedame laukti, kuo gi mums už tai sumokės. Dažniausiai įdėję tikrąjį save norime, kad mums ir sumokėtų savimi – pagarba, meile, pripažinimu, garbinimu, seksu. Akivaizdu, kad dažniausiai kažkas lieka nepatenkintas“, – teigė profesorius.

Psichoterapeuto teigimu, pagrindinis dalykas, galintis padėti išvengti perdegimo sindromo, yra tarpusavio palaikymas. Kaip išsireiškė E. Laurinaitis, visa tai yra vadinamieji pokalbiai prie kavutės. Salėje pasigirsta kikenimas – kikena ir pats profesorius, tačiau patikina, kad tai yra tyrimais įrodytas dalykas.

„Jeigu darbovietėje yra pakankamai erdvės neformaliam bendravimui to paties lygio žmonėms, jų streso lygis darbovietėje yra žymiai mažesnis. Todėl vadovų rūpestis yra padaryti daugiau kampučių, kad „chebra“ turėtų kur susibėgti“, – teigė psichoterapeutas.

Labai dažnai įsivaizduojama, kad „prie kavutės“ vyksta nereikalingas plepėjimas. Netiesa. Moterys, bekalbėdamos apie parfumeriją ar kojines, o vyrai – apie medžioklę ar tai, kas jiems rūpi, sumažina dėl darbo susidariusią įtampą. Kaip teigė psichoterapeutas, mes turime pakeisti temą, jaustis laisviau, negu kalbėdami apie darbinius reikalus. Būtent tokios vietos suteikia galimybę mažinti įtampą ir gerinti savijautą darbe.

E. Laurinaitis sakė, kad mes patys esame savo minčių, jausmų ir veiksmų kūrėjai. Darbe sutikus paniurusį kolegą, psichoterapeutas siūlė dvi išeitis – pagalvoti, kodėl tokie žmonės mus erzina, o supratus, kad tam žmogui kažkas negerai – pasiteirauti, ar galime kuo nors padėti. Ir taip dažnai susilauksime neigiamo atsakymo, tačiau E. Laurinaičio teigimu, daugelis padėkos už pastebėjimą.

„Žmonėms svarbus geras žodis. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad pats efektyviausias savo pykčio mažinimas yra ne fizinio krūvio didinimas ar vadinamasis išsirėkimas, o pagyrimas ar gero žodžio pasakymas nusipelniusiajam“, – sakė E. Laurinaitis.

Jo teigimu, geras žodis mažina pyktį, taigi būti geram apsimoka. Ne tik dėl kitų, bet svarbiausia dėl savęs paties.

2016 10 11 09

E. Laurinaitis: „Jeigu darbovietėje yra pakankamai erdvės neformaliam bendravimui to paties lygio žmonėms, jų streso lygis darbovietėje yra žymiai mažesnis.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94499578
Į viršų