Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų rezultatai turėjo nustebinti ne tik politologus, apžvalgininkus, bet ir apskritai visus Lietuvos piliečius. Pirmiausia dėl to, kad rezultatai ženkliai skiriasi nuo prognozių, kurias skelbė viešosios nuomonės apklausų bendrovės. Kodėl taip nutiko?
Rezultatai – daug kam netikėti
Politologas Saulius Spurga „Šiaulių naujienoms“ sako, kad pagrindinis netikėtumas buvo tas, kad labai greitai išryškėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderiavimas. Antra – Darbo partija neperžengė 5 proc. barjero daugiamandatėje apygardoje. Trečia – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis išlaikė iš esmės tas pačias pozicijas, kaip ir per praėjusius rinkimus.
Rinkimų rezultatai turbūt dar kartą įrodo, kad vien tik apklausų duomenimis ne visada verta pasitikėti. Daug svarbiau dėmesį kreipti į vyraujančias tendencijas. Pavyzdžiui, jau kurį laiką buvo pastebima tendencija, kad Lietuvos socialdemokratų partijos populiarumas smunka. Kita vertus, apie Darbo partiją to paties nebuvo galima pasakyti.
„Vienas dalykas, kai tu už partiją pasisakai apklausoje, kitas – matyti partijos konkretų sąrašą ir asmenybes, už kurias tau yra galimybė balsuoti. Matyt, rinkėjai pamatė, kad tarp Darbo partijos narių nėra nei buvusio, nei esamo pirmininko, o įrašytos asmenybės nepasirodė labai patrauklios. Be to, kai kurių rinkėjų akyse Darbo partija jau seniai buvo susikompromitavusi“, – svarsto S. Spurga.
Politologas sako, kad rinkimų rezultatams įtakos turėjo dar vienas faktorius, kurio negali įvertinti apklausų organizatoriai. Tai rinkimų kampanija, ne tik ta, kurią mes matome per viešosios informacijos priemones, bet ir ta, kuri vyksta rajonuose ir kitose vietose. Matyt, tas įdirbis, kurį rajonuose nuveikė „Valstiečiai“ turėjo daugiausiai įtakos rinkimuose.
Stebuklų nereikėtų tikėtis
„Jie pasirodė rinkėjams kaip nauja partija, turinti gana ryškius lyderius. Vienas iš jų buvo Ramūnas Karbauskis. Jau ne vienerius metus buvo stebimas jo aktyvumas rajonuose, originalios idėjos. Jis sugebėjo sulipdyti gana įdomių asmenybių komandą. Be to, partija pritraukė dalį protesto balsų. Matyt, tai ir buvo prielaidos puikiai pasirodyti“, – sako politologas.
Kokios koalicijos galime tikėtis? Specialistas atsako, kad labiausiai tikėtinas „valstiečių“, konservatorių ir liberalų susijungimas. Tačiau įmanomas ir kitoks variantas, nes per rinkimų kampaniją konservatoriai negailėjo karčių žodžių „valstiečiams“. Štai Andrius Kubilius ne kartą akcentavo, esą žalieji yra kažkokie „neaiškūs“. Kalbėjo apie Rusijos įtaką partijoje, priminė partijos pasisakymą prieš žemės pardavimą užsieniečiams, antieuropietiškų idėjų palaikymą. Taigi gali būti, kad tvirtumo naujai koalicijai tai tikrai nepridės.
Dar vienas rinkimų akibrokštas – socialdemokratų smukimas žemyn. Nors prieš rinkimus ir buvo galima pastebėti, kad šios partijos populiarumas smunka, tačiau niekas netikėjo, kad taip ženkliai.
„Didžiausias paradoksas tas, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, priėmę begalę nepopuliarių sprendimų, prarado mažiau nei Lietuvos socialdemokratų partija, kuri praktiškai visos kadencijos metu mėgavosi nepaprastu ir neregėtu populiarumu. Tokio populiarumo neturėjo nė viena Vyriausybė, valdanti partija iki tol. Lemiamu metu viskas sugriuvo ir taip smarkiai, kaip niekas nesitikėjo“, – paradoksą įvardija S. Spurga.
Reziumuodamas politologas perspėja, kad išrinkus naują valdžią, nereikėtų tikėtis stebuklų, jog greitai gyvenimas Lietuvoje labai pasikeis. Jis primena, kad stebuklų nebūna, ypač politikoje: „Jeigu laikysimės hipotezės, kad „valstiečiai“, konservatoriai, liberalai sudarys koaliciją, iš karto pastebėsime didelį partijų susiskaldymą, nuomonių skirtumus. O visa tai nieko naujo ir sklandaus nežada. Belieka tikėtis, kad partijos išlaikys sveiką protą, bus pakankamai kompetentingos ir ieškos problemų sprendimo būdų. Vis dėlto akivaizdu, kad nė viena partija negalės visiškai įgyvendinti savo programos, joms teks tartis su koalicijos partneriais.“



