Ar kada susimąstėte, ką darytumėte, jei vieną dieną netektumėte regėjimo ar po didžiulės avarijos  liktumėte suluošinti visam gyvenimui ir nebegalėtumėte dirbti ankstesnio mėgstamo darbo, užsiimti mėgstama veikla? Labai daug tokių skaudžių atvejų, po kurių žmonės užsidaro namuose, nes, anot Šiaulių darbo rinkos mokymo centro Profesinės reabilitacijos skyriaus vadovės Giedrės Martinaitienės, ne visi žino, kad yra galimybė keisti profesiją ir vėl dirbti. Šiaulių miestas vis labiau tampa draugiškesnis neįgaliesiems ir jau galima pamatyti dirbančius negalią turinčius žmones. Tačiau kai kurie savo fizinius trūkumus slepia, tad jų darbdaviai net nenutuokia, kad įmonėje dirba negalią turintys žmonės.

Kai negalia netrukdo dirbti
Per metus Šiaulių darbo rinkos mokymo centro Profesinės reabilitacijos skyrių baigia apie 70 žmonių. Įgiję tam tikrą kvalifikaciją žmonės yra skatinami įsidarbinti. Anot G. Martinaitienės, įsidarbinimo rodiklis, priklausomai ir nuo sezono, siekia apie 60 procentų.

„Įsidarbinimo galimybė priklauso ir nuo profesijos. Šiuo metu Šiauliuose populiariausios profesijos yra kasininkas-pardavėjas, prekybinės salės darbuotojas, manikiūrininkas, siuvėjas, apskaitininkas, krautuvų vairuotojas, šaltkalvis ir visų kategorijų vairuotojai. Darbas, susijęs su prekyba, yra itin paklausus ir sėkmingas, nes įsidarbinimas siekia apie 80 procentų. Kadangi žmogus su negalia ateina mokytis naujos profesijos, jis dažnai savimi nepasitiki, nerimauja, kas bus, kaip jam pavyks įsidarbinti, todėl tampa labai svarbi praktika realioje įmonėje. Pastebime, jog praktikos turinčiam darbuotojui yra daug lengviau integruotis į darbo rinką. Taip atsirado bendradarbiavimo sutartys su vienu didžiausių Šiauliuose prekybos centrų, kuriame įrengta mokymų bazė specialiai neįgaliesiems. Paruoštoje darbo vietoje mūsų mokiniai gali praktikuotis. Atlikę praktiką realioje parduotuvėje būsimi darbuotojai labiau savimi pasitiki ir drąsiau integruojasi į darbo rinką“, – pasakoja G. Martinaitienė.

Svarbiausia darbdaviams – darbuotojo noras dirbti
Į Šiaulių darbo rinkos mokymo centrą žmonės patenka bendradarbiaudami su Darbo birža. Tačiau kiekvienas, norintis keisti profesiją, turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Yra atvejų, kai žmonės dėl negalios visiškai keičia kvalifikaciją, o kai kuriais atvejais įgyja ir naują profesiją.

„Yra buvę, kad žmonės, baigę mokslus, ateina pas mus pakartoti teorinių žinių ir kartu įgyti praktinės patirties, kad galėtų bandyti įsidarbinti. Mūsų centre 70 procentų mokymų skiriami praktikai, nes būtent taip siekiame žmones paruošti darbo rinkai ir kad jų įsidarbinimas būtų sėkmingas. Jei kalbame apie neįgaliuosius Šiauliuose, manau, kad situacija gerėja. Taip sakome todėl, kad  vis dažniau iš darbdavių girdime atsiliepimus, jog jiems svarbiausia, kad jų darbuotojai norėtų dirbti. Šiandien Šiauliuose darbdavių požiūris keičiasi į žmones su negalia tikriausiai todėl, kad visi aplinkiniai daug kalba apie šias problemas“, – sako G. Martinaitienė.

Kelias iki Šiaulių darbo rinkos mokymo centro, anot G. Martinaitienės, gana ilgas, nes svarbu ne tik norėti, bet ir atitikti tam tikrus kriterijus. Reikalingas ir patvirtinimas iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, kad žmogus su negalia gali mokytis ir bandyti integruotis į darbo rinką.

„Šiaulių darbo rinkos mokymo centre dirba specialistai, kurie mokiniams teikia visokeriopą pagalbą. Yra teikiama ir psichologo pagalba. Atvykęs žmogus dešimt dienų yra vertinamas ir konsultuojamas, su juo dirba sudaryta specialistų komanda, kuri leidžia išbandyti įvairių profesijų ir per 10 dienų yra sudaromas individualus mokymosi planas. Būna atvejų, kai žmogus nori būti virėju, tačiau jo fiziniai gebėjimai neleidžia dirbti tokio darbo. Todėl stengiamės atsižvelgti į kliento gebėjimus, negalios apribojimus ir paklausą darbo rinkoje, kad galėtumėme rekomenduoti tinkamą programą ir vėliau padėtumėme jam įsidarbinti. Mūsų centre dirba ir įdarbinimo vadybininkas, kuris bendradarbiauja su įmonėmis“, – aiškina G. Martinaitienė.

Sėkmės istorijos ir neįgaliųjų darbo perspektyvos
Šiaulių darbo rinkos mokymo centras bendradarbiaudamas su Šiaulių darbo birža jau turi sukaupęs daug gerųjų pavyzdžių, kai po mokymų žmonės įsidarbina ir sėkmingai dirba toliau.

„Štai pas mus atėjo žmogus, turintis tik pradinį išsilavinimą, ir baigė prekybos salės darbuotojo profesijos kursus. Tai mes jį išmokėme dirbti ir su kasos aparatu. Dabar jis, turintis 25 procentus darbingumo, sėkmingai dirba pardavėju mažesnėje parduotuvėje. Sulaukiame labai daug padėkų iš žmonių, kurie jau nebetikėjo, kad kada nors galės dirbti“, – pasakoja G. Martinaitienė.

Profesijos mokytoja metodininkė Danutė Lazutkienė džiaugiasi, jog prie neįgaliųjų įdarbinimo Šiauliuose prisideda ir verslininkai, kurie suteikia sąlygas mokytis neįgaliesiems, kai iki tol baigę pardavėjo-kasininko kursus mokydavosi tik mokymo klasėje. Tačiau, anot D. Lazutkienės, ne visi verslininkai tokie tolerantiški.

„Verslininkas dažnai sako, kad jie negali priimti neįgaliųjų darbuotojų todėl, kad šie nesusitvarkys su jiems paskirtu darbu. Tačiau anaiptol! Todėl daugelis neįgaliųjų dirba, o  stengdamiesi išsaugoti darbą apie negalią darbdaviui net nepraneša“, – atvirauja D. Lazutkienė.

Lietuvos aklųjų silpnaregių sąjungos Šiaulių miesto ir rajono filialo pirmininkė, socialinė darbuotoja Inta Skeivienė sako, jog išsilavinę žmonės, kurie nori dirbti, dažniausiai išvyksta į kitus miestus ar net užsienį, o Šiauliuose dažniausiai pasilieka dirbti tie, kurie išsilavinimo net neturi. Nors yra daug ir gerųjų istorijų.

„Buvo laikas, kai daugelis silpnaregių baigė masažo kursus ir kai kurie įsidarbino. Tačiau ta banga praėjo, todėl dabar net ir jaunimas dirba Aklųjų įmonėje, kurioje visi – regėjimo negalią turintys darbininkai. Gaila jaunų žmonių, nes norėtųsi, kad jie lavėtų, dirbtų. Aklųjų įmonėje dirba žmonės paprastus darbus – tai tarpinis darbas, kuris nepadaro galutinio rezultato. Pavyzdžiui, surinkinėja mūsų darbuotojai tam tikras šviestuvų dalis. Tačiau Aklųjų įmonėje dirba vos 40, kai iš viso Lietuvos aklųjų sąjungai Šiauliuose priklauso daugiau nei 300, o kiek dar jų nedalyvauja sąjungos veikloje“, – sako I. Skeivienė.

Daugeliui staiga netekus regėjimo, anot I. Skeivienės, būtina ir psichologinė pagalba, o ką jau kalbėti apie galimybę vėl dirbti.

I. Skeivienė pastebi, jog Lietuvoje dar jaučiamos socialinės pagalbos spragos. „Pas mus ateina visiškai negalios sužlugdyti žmonės, kurie, atrodo, net išvaizdą per metus ar kelerius yra pakeitę. Turėjome atvejį, kai į mus pagalbos kreipėsi taksistas, kuris dėl kažkokios priežasties neteko regėjimo. Tada vyrą atvedė žmona. Po nelaimės buvo praėję vos metai, tačiau žmogus buvo itin palaužtas. Apie psichologinę paramą tokiam žmogui Lietuvoje galime tik pasvajoti. Dabar tas žmogus dirba Aklųjų įmonėje. Manau, jog kiekvieną neįgalų asmenį reikia stengtis pirmiausia dvasiškai pakelti, o tik po to stengtis jį integruoti į darbo rinką. Tie patys žmonės su nostalgija prisimena, kokie jie buvo prieš ligą. Daugelis jų ne tik nemato, bet ir atrodo, jog kalbėti nebegali.

Tačiau visi neįgalieji nori dirbti, nes kiekvienam žmogui labai svarbus bendravimas, visi nori būti tarp žmonių“, – pastebi I. Skeivienė.

Svajonė vėl dirbti – išsipildė
Šiuo metu šiaulietis Vidas dirba apskaitininku. Mokymus baigė Šiaulių darbo rinkos mokymo centre. Iki ligos dirbo staliumi. Tačiau kai kartą jam viena ranka nutirpo, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Praėjo jau dvylika metų nuo ligos pradžios. Šiemet Vidas, kaip pats sako, jau atsistojo ant kojų, nes galiausiai po pertraukos pradėjo dirbti. Nors ir Vido sveikata negerėja, tačiau noras dirbti ir darbdavių palaikymas jam suteikia jėgų vėl kabintis į gyvenimą.

„Sveikata prastėja, tačiau noras dirbti nemažėja. Negaliu dirbti fizinio darbo. Profesinėje mokykloje įgijau staliaus specialybę ir visą gyvenimą planavau dirbti staliumi. Tačiau liga pagriebė ir pakeitė mano planus, todėl teko persikvalifikuoti. Diagnozė buvo nustatyta, tai nesėdėjau vietoje. Bandžiau dirbti sandėlio darbuotoju. Man toks darbas patiko, tačiau svajojau ir apie užsienį. Buvau išvykęs ir šešerius metus dirbau buitinės technikos remonto darbus. 2012 metais liga palaužė, tad grįžęs į Lietuvą dirbti  fizinio darbo visai negalėjau“, – prisiminimais dalijasi Vidas.

Sužinojęs apie profesinės reabilitacijos galimybę, Vidas nusprendė mokytis. „Kadangi su kompiuteriu bendrauju neprastai, nusprendžiau mokytis apskaitininko profesijos. Sulaukiau pagalbos ir iš mokymo centro ieškant darbo, tačiau būtent aš įsidarbinau savo iniciatyva. Dažnai darau taip: randu darbo pasiūlymą ir, jei nors kurio kriterijaus atitinku, siunčiu įmonei savo gyvenimo aprašymą. Taip buvo ir šį kartą. Tad nuo gegužės aš jau dirbu apskaitininku. Kol kas negaliu savęs vadinti buhalteriu, nes tam reikėtų bent aukštojo išsilavinimo, tačiau esu laimingas, kad turiu darbą“, – džiaugsmo neslepia Vidas.

Dabar Vidas sako, kad nebesijaučia valstybės išlaikomas, todėl atsirado noras ir motyvacija stengtis labiau kabintis į gyvenimą. Tačiau šiaulietis pastebi, jog daugelis negalią turinčių yra atskirti nuo pasaulio.

„Manau, kad „integracija“ neįgaliųjų ne tik į darbo rinką, bet ir visuomenėje yra tik žodis integracija, tačiau jei toks procesas vyksta, jis per daug vangiai juda į priekį. Visuomenės požiūris į  turinčius negalią – blogas. Net darbdavys atsisako neįgaliuosius priimti nenurodydamas aiškios priežasties. Pats su tuo esu ne kartą susidūręs. Džiaugiuosi, jog po kursų baigimo man pavyko per mėnesį įsidarbinti, o kiek tokių, kurie taip ir niekada nesusiranda darbo dėl savo negalios“, – nuogąstauja Vidas.

2016 10 07 29

Šiaulių darbo rinkos mokymo centro Profesinės reabilitacijos skyriaus vadovė G. Martinaitienė sako, jog ne visi negalią turintys žmonės žino, kad turi galimybę keisti profesiją ir vėl sėkmingai dirbti.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94594816
Į viršų