„Anksčiau tiek daug girtuokliaujančių ir valkataujančių žmonių nebuvo“, – tokia mintimi savo pasakojimą „Šiaulių naujienoms“ pradėjo šiaulietis ilgametis kultūros darbuotojas Bronius Mitkevičius. Jis su nostalgija prisimena tarpukarį, kai parduotuvėje taip paprastai alkoholio nebuvo galima nusipirkti. Jo nuomone, tie laikai iš tiesų buvo prasmingi ir turiningi. Panašios nuomonės yra ir etnologai. Specialistai sako, kad anksčiau žmonės buvo labiau užgrūdinti, nepasiduodavo nevilčiai dėl kiekvienos smulkmenos. Tad kas mums atsitiko? Kodėl to paties apie žmones negalime pasakyti šiandien?

Piktinasi valstybės abejingumu
„Anuomet alkoholio buvo galima įsigyti tik viename punkte – vadinamajame monopolyje, kur galėjai gauti natūralaus spirito, degtinės ir t. t. O per žmonių susibūrimus ant stalo stovėdavo tik vienas butelis degtinės ir gerta iš mažų „čierkučių“, – prisiminimais dalijasi B. Mitkevičius.

Jis sako, kad posakis „septyni vyrai gėrė vieną pusbonkėlį ir visi dainuoti pradėjo“ atsirado ne veltui. Posakis iš tiesų atspindėjo realybę, nes anuomet žmogui užtekdavo poros gurkšnių, kad apspangtų. Galbūt todėl tuomet girti asmenys aplinkui nesišlaistydavo ir daug benamių nebuvo.

Šiaulietis svarsto, kad jeigu mūsų valdžia sugebėtų priimti tinkamus sprendimus ir ryžtingai jų laikytųsi, galbūt ir šiandien tiek girtuokliaujančių nebūtų. Štai jis pastebi, kad lietuviai nuo pat ankstyvo ryto skuba į parduotuvę „velnio lašų“ pirkti. O kai kurie alkoholiu piktnaudžiauja net darbo metu.

„Kartą į kiemą atvažiavo speciali elektros gatvės apšvietimų mašina. Sėdėjo ten trys vyrai, vienas iš jų išlipo ir nubėgo į greta esančią parduotuvę degtinės pirkti. Tuomet ir pagalvojau, kad tuoj išgers ir lips į viršų žiūrėti, ar lempa dega. Iš karto apie tai pranešiau jų vadovui. Ačiū Dievui, jis greitai viską sutvarkė, kitaip nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę“, – pasakoja kultūros darbuotojas.

Jo nuomone, šiandien su alkoholizmu kovoti nereikėtų, jeigu mūsų valdžia priimtų teisingus sprendimus. Kitaip tariant, valdžia pati sudaro puikias sąlygas gerti, visiems iš eilės dalydama pašalpas. O ir tokias priemones, kaip reikalavimą prieš perkant alkoholį parodyti asmens dokumentą, pašnekovas laiko niekinėmis. Priešingai, tai jam kelia juoką, nes realiai kasininkės net į gimimo datą nepažiūri, o tik žvilgteli dėl formalumo.

B. Mitkevičius pastebi, kad kitos šalys su alkoholizmu daug veiksmingiau kovoja. Galbūt todėl Vokietijoje rytais girtuokliaujančių nematyti. Švedijoje taip pat ant kiekvieno kampo alkoholinių gėrimų parduotuvių nėra ir dėl to niekas jokių pretenzijų nekelia. Štai nė viename šveicariškame reklaminiame lankstinuke nematyti, kad būtų propaguojamas alkoholis. Jame galima rasti tik sveikatai nepavojingų produktų.

O ką jau bekalbėti apie šveicarų Konstituciją, kuri, pašnekovo nuomone, yra tokia gera, kad jos net keisti praktiškai nereikia. Galbūt todėl Šveicarijoje besivadovaujant tais įstatymais tokių problemų, kaip pas mus, nekyla.

„Pas mus viskas priešingai: kur pinigai, ten viskas ir eina. Aš suprantu, kad mūsų biudžetas iš degtinės dideles pajamas gauna. Tačiau problemą vis tiek reikia spręsti, juk tam valdžią ir išrinkome“, – piktinasi šiaulietis.

Ragina atsigręžti į senus laikus
Etnologas Libertas Klimka pritaria šiauliečio nuomonei. Jis sako, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais iš tiesų girtuokliaujančių nebūdavo. Kadangi anksčiau didžiausią tautos dalį sudarydavo baudžiauninkai, tai jie paprasčiausiai alkoholio neturėjo už ką nusipirkti. Reikėjo mažuosius išlaikyti, šeimą viskuo aprūpinti, tad tokiems draugiškiems pasibuvimams kaip šiandien tiesiog nebuvo laiko. Tuo tarpu tuo paties apie bajorus neišeitų pasakyti. Kai kurie iš jų girtuokliaudavo nuolat.

Tiesa, reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad tuo metu smuklių labai daug nebuvo. Tik viena kita stovėdavo šalia kelio, kad pravažiuojantys galėtų pasistiprinti.

Etnologas sako, kad smuklių nereikėtų tapatinti su girdyklomis, tačiau smuklininkai iš tiesų buvo suinteresuoti kuo daugiau visko parduoti. Be to, smuklėse buvo laikomasi tam tikrų papročių. Pavyzdžiui, jeigu būdavo sudaromas didesnis sandoris, kas nors karvę arba žirgą pirkdavo, reikėdavo užsukti į smuklę ir sugerti magaryčias. Taip pat žmonės užsukdavo į smuklę alaus išgerti, jeigu reikėdavo dėl svarbių dalykų, pavyzdžiui, sužieduotuvių susitarti. Smuklininkai sugalvojo ir tuos lietuviškus cepelinus arba didžkukulius, o tai sunkus maistas, su kuriuo galima ir daugiau alkoholio išgerti.

„Lietuviai gerdavo alų, bet ne kasdien ir ne dėl pasilinksminimo, o tai darydavo tik rituališkai, dažniausiai per religines apeigas. Be to, alus tais laikais nebuvo stiprus, nes technologijos neleisdavo pagaminti tiek alkoholio“, – pasakoja L. Klimka.

Prūsiškuose šaltiniuose taip pat rašoma, kad lietuviai taurelę pakeldavo tik per svarbiausias žmonių šventes: gimtuves, krikštynas, vestuves, per darbų pradėtuves ir pabaigtuves ir tai darydavo rituališkai.

Etnologas sako, kad tie šaltiniai buvo parašyti svetimtaučių. Galbūt todėl jie tuos papročius pasmerkė, iš čia ir atsirado mitai, kad esą lietuviai visada buvo mėgėjai išgerti. Iš tiesų nieko panašaus nebuvo, lietuviai kaip tik garsėjo darbštumu ir dorybingumu.

Jeigu jie buvo tokie nekaltučiai, tuomet kam prireikė Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio? Etnologas atsako, kad tuomet buvo visai kiti laikai. XIX a. carinės Rusijos valdžia lietuvius prie alkoholio pratino, kad šie sukilimų neorganizuotų. Tuomet dvarams buvo leista daryti bravorus. Dvarai pagamindavo labai daug maisto produktų, iš kurių labai greitai pagamindavo ir pelningai parduodavo alkoholį. Anuomet net egzistavo tokia prievolė, pagal kurią valstiečiai iš dvarininkų būdavo priversti tam tikrą kiekį alkoholio pirkti.

Taigi dvarai buvo suinteresuoti, kad žmonės daugiau vartotų. Be to, tais laikais iš degtinės monopolio caras išlaikydavo visą armiją, laivyną ir policiją. Tačiau net ir tuomet alkoholis buvo vartojamas saikingai, nes žmonės neturėdavo daug lėšų jiems įpirkti. Taigi, pavyzdžiui, vestuvių palydai užtekdavo tik pusės butelio degtinės.

Pasigenda tautiškumo ir pilietiškumo
Motiejus Valančius puikiai suprato, kad girtuokliavimas gali virsti rimta problema, todėl tapo blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Blaivybės draugijų tikslas buvo atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Tačiau tai nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną.

Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos, o galiausiai visai uždraustos. Dideli blaivybės draugijų priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš degtinės. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius.

Kita kliūtimi draugijoms organizuotis tapo carinės Rusijos įstatymai, draudę steigti bet kokias draugijas ar brolijas be atskiro leidimo. Blaivybę tiek metų gelbėjo tai, kad idėjai pritarė pats caras. Vis dėlto kunigai buvo nuolat persekiojami ir skundžiami, kad taiko fizines bausmes girtaujantiems – dauguma skundų buvo melagingi arba kalti būdavo patys valstiečiai, ne kunigai. Draudžiama buvo surašinėti žmones į blaivybės knygas, juos prisaikdinti.

Etnologo teigimu, blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones negerti, bet juos suvienijo, padėjo pamatus tautinei savimonei ugdyti. M. Valančius suprato, kad alkoholis palaužia tautos valią siekti savo tapatybės ir valstybės nepriklausomybės. Todėl labai diplomatiškai laviruodamas pradėjo blaivybės sąjūdį, tai darė tarsi rūpindamasis savo ganomųjų sveikata, tačiau jam iš tiesų labiau rūpėjo žmonių tautinė ir pilietinė nuostata.

„Visa tai buvo daroma tam, kad žmonės nepaskęstų neviltyje, o išlaikytų viltį ir matytų šviesią tautos ir valstybės ateitį. Manau, kad neabejotinai to mums reikėtų ir šiandien, juk alkoholis iš tiesų gerus ketinimus paverčia niekais“, – sako L. Klimka.

Anksčiau ant vaišių stalo nebūdavo tiek daug alkoholinių gėrimų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.