Šiandien mūsų valstybei tenka susidurti su itin sudėtingais socialiniais ir ekonominiais išbandymais. Atokiau nuo didžiųjų miestų esantys regionai tuštėja, o žmonės lieka be darbo. Todėl mūsų valstybė yra priversta skirti milžiniškų finansinių srautų bedarbių ir žemiau skurdo ribos atsidūrusių asmenų šalpai. Orientuojantis į mažėjantį gyventojų skaičių uždaromos mokyklos, sveikatos apsaugos, kultūros ir gyventojų saugumą užtikrinančios institucijos. Todėl gyventojų skaičius tik dar labiau mažėja, o valstybė priversta patirti milžiniškų finansinių ir demografinių nuostolių. Tad ką reikėtų daryti, kad šių problemų nebeliktų? Atsakymų į šiuos ir panašius klausimus bandyta ieškoti Šiaulių universitete vykusioje konferencijoje „Šiuolaikinio kaimo vizija: kaimiškųjų vietovių ekonominio ir sociokultūrinio vaidmens stiprinimas“.
Problemų – nors su vežimu vežk
Konferencijoje iš įvairių šalies kampelių dalyvavę mokslininkai kalbėjo apie mokslo uždavinius Lietuvos užmiesčio politikos formavimui, regionų politikos kaitą žinių visuomenėje, kooperacijos ir gamintojų organizacijų plėtros skatinimą Lietuvoje. Ieškota sprendimų, kaip padaryti, kad teikiamos paslaugos būtų labiau prieinamos kaimiškose vietovėse. Diskutuota, kaip paskatinti jaunus žmones rinktis ūkininkavimą, taip pat aptartos verslo problemos užmiesčio bendruomenėse ir pan.
Visi pranešėjai beveik sutartinai teigė, kad esminė problema ta, jog ūkininkavimo, žemdirbystės sfera yra nepelnytai nuvertinama. Taip pat akcentuota, kad mažėjant gyventojų skaičiui menksta ir visos valstybės investicinis bei kultūrinis patrauklumas. Dėl to sunkiau subalansuoti valstybės biudžetą, didėja socialinė nelygybė, nusikalstamumas.
Šiaulių universitete viešėjęs žemės ūkio viceministras Albinas Ežerskis kalbėjo, kad esminis dabartinis iššūkis Lietuvos kaimiškose vietovėse yra akivaizdus. Tai pienininkystės krizė, kuri per dvejus metu sugriovė tai, kam atkurti galbūt prireiks visų penkerių metų. Dėl senėjimo ir emigracinių procesų nyksta kaimo ir miestelių populiacija. Mažėjant gyventojų skaičiui, prastėja infrastruktūra. Nykstant gyvulininkystei, vis dažniau javų auginimui naudojant chemines medžiagas, prastėja dirvožemis ir t. t.
Jis kalbėjo, kad šių problemų išvengtumėme, jeigu būtų palengvinamos sąlygos kurtis verslui, jeigu jiems nereikėtų mokėti didelių mokesčių. Jeigu valstybės politika būtų orientuota ne vien į pelną ir bendrojo vidaus produkto augimą, bet į paprastų žmonių norus. Taip pat valstybė ir kartu jos piliečiai išloštų, jeigu didieji ūkio subjektai su mažaisiais nekonkuruotų, bet dirbtų išvien.
Ragino įmones vienytis
Taip pats jis pasigedo aktyvesnio bendradarbiavimo tarp Lietuvos ministerijų. Viceministro teigimu, ministerijų programos yra atskirtos, fragmentuotos. Ministerijos užuot dirbusios išvien atlieka skirtingas funkcijas ir neieško bendrų išeities taškų. Jis pastebi, kad šiuo metu visos lėšos investuojamos į infrastruktūros gerinimą, tačiau pasiektumėme kur kas geresnių rezultatų, jeigu dažniau būtų pagalvojama apie naujų darbo vietų kūrimą.
„Būtina kurti naujas darbo vietas, ieškoti naujų rinkų ir turimas lėšas investuoti adekvačiai, kuo, deja, negalime pasigirti dabar“, – akcentavo A. Ežerskis.
Ne ką mažiau kritikos strėlių viceministras pažėrė švietimo institucijoms. Jo nuomone, ugdymo įstaigos Lietuvos darbo rinkai neparuošia iš tiesų reikalingų specialistų. Be to, aukštąsias mokyklas baigusių jaunuolių žinios yra nepakankamos. Galbūt jauni žmonės įgyja teorinių žinių, tačiau jų visiškai nemoka pritaikyti praktiškai.
„Aukštosios mokyklos giriasi, kad jų programas baigę asmenys įgyja daug bendros kompetencijos žinių. Galbūt bendras išprusimas ir nėra blogai, bet kai kuriose srityse, ypač inžinerinėse, reikalingi labai konkretūs gebėjimai. Ką gali padaryti vadovas, jeigu jis geba informaciją rasti internete, bet visiškai nesugeba vairuoti traktoriaus? Šiuolaikiniai specialistai ruošiami abstrakcijai, o ne konkrečiam darbui ir tai yra blogai“, – savo nuomonę išsakė A. Ežerskis.
Todėl, anot jo, reikėtų daugiau dėmesio skirti profesiniam mokymui. Be to, būtina vaikus konkrečiai specialybei pradėti ruošti nuo mažų dienų. Kitaip tariant, kuo anksčiau mokinys pradės domėtis specifine sritimi, tuo geresniu specialistu išaugs ateityje.
Viceministro nuomone, taip pat labai svarbu, kad verslas būtų suinteresuotas ir pats ugdytųsi sau reikalingus specialistus. Verslininkai turėtų dažniau į įmones priimti praktikantus, būti šalia jų, pademonstruoti, kaip vykdomos sudėtingos operacijos, ir leisti atlikti smulkesnes operacijas. Tuomet Lietuvoje atsirastų daugiau specialistų, galbūt net geresnių už jų pirmtakus.
Siūlė remtis geraisiais pavyzdžiais
Tuo tarpu Aleksandro Stulginskio universiteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto direktorius Julius Ramanauskas kalbėjo, kad įmonių kooperacija yra viena iš esminių sąlygų, kad vystytųsi žemės ūkis, bendradarbiautų žmonės. Jis kalbėjo, kad žemės ūkį remti būtina, tačiau ragino susimąstyti, ar būtina remti visus, kurie paramos prašo.
Visi žinome, kad žemės ūkyje žmonės dirba labai sunkiai, o pieno gamintojai išgyvena nelengvą laikotarpį. Tačiau valstybė teisinasi, kad paremti visų neįmanoma. Štai turime gamintojus, supirkėjus, perdirbėjus, pardavėjus. Tai auksinė grandinė, dėl kurios pieno kaina iš mažos pirkėjui pasidaro labai didelė.
„Vyriausybė daugeliu atveju yra tarpininkas tarp visų reguliavimo santykių. Tačiau ir ji yra nevisagalė, nes turime tik vieną iždą. Tai reiškia, jeigu vieną remiame, kitam nieko nebelieka. Tad galbūt laikas išeiti iš užburto rato ir remtis Lenkijos pavyzdžiu“, – svarstė J. Ramanauskas.
Štai, pavyzdžiui, žemės ūkio ir kaimo plėtros investicijoms skirtos lėšos Lenkijoje skirstomos pagal regionus. Populiariausios investicinės priemonės Lenkijoje – tai investicijos į žemės ūkio valdas, parama jauniesiems ūkininkams, kaimo ekonominės veiklos įvairinimas. Be to, kaimo gyventojai labai aktyviai dalyvauja kaimo plėtros procesuose, jungdamiesi į asociacijas, kurios remiasi partnerystės principu. Lenkijos ūkininkai, palyginti su lietuviais, mažiau aktyvūs ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos. Tačiau jie kur kas aktyviau įsisavina paramą pusiau natūriniams ūkiams.
Išeičių yra ne viena
Sprendžiant kaimo problemas, galima remtis nebūtinai tik kitų šalių patirtimi. Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininko Jono Jasaičio teigimu, yra ir kitų būdų, kaip atgaivinti kaimiškąsias vietoves. Pavyzdžiui, valstybei visiškai nenaudingą žaliavų (grūdų, gyvų gyvulių, neapdorotos skerdienos, rąstų, durpių ir pan.) eksportą turi pakeisti produktų eksportas. Tai leistų ne tik sukurti naujas darbo vietas, bet ir subalansuotų eksporto ir importo apimtis, itin mažinant importo apimtis ir keičiant jo struktūrą.
Ūkininkų ir vietinių pieno produktų gamybos įmonių kooperacijos sistema leistų ne tik išvengti didžiulių transportavimo išlaidų, bet ir eliminuotų stambiųjų ir smulkiųjų maisto gamintojų priešpriešą. Atsirastų galimybė patenkinti šiuolaikinėje visuomenėje vis augantį natūraliųjų medžiagų ir jų produktų – drobės, vilnos ir panašių audinių, vaistažolių, baldų, statybinių konstrukcijų ir pan. – poreikį. Tuomet paspartėtų individualių šeimos sodybų ir modernių užmiesčio gyvenviečių plėtra. Būtų optimaliai panaudojami itin vertingi valstybės rekreaciniai ištekliai.
Taip pat reikėtų pasistengti patenkinti rekreacijos, reabilitacijos ir relaksacijos paslaugų poreikį.
Pirmininko teigimu, palanki Lietuvos geografinė padėtis, jos gamtos įvairovė, gana geros oro sąlygos ir gausūs rekreaciniai ištekliai (mineralinis vanduo, gydomasis purvas ir kt.) bei moderni šios paskirties objektų infrastruktūra leidžia keliolika kartų padidinti rekreacinių ir reabilitacinių paslaugų kiekį bei asortimentą, sukurti keliolika tūkstančių naujų, ypač aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų, didinti valstybės bendrąjį ir investicinį patrauklumą. Mums tereikia tuo pasinaudoti.
Visa tai leistų tolygiai išdėstyti visoje valstybės teritorijoje tiek gamybos, tiek gyvenamosios paskirties objektus, sustabdyti atskirų regionų tuštėjimą ir jų gyventojų ekonominę, kultūrinę bei politinę atskirtį, panaikinti ypač pavojingą mastą pasiekusią pajamų nelygybę regionuose.
A.Ežerskis kalbėjo, kad būtina kurti kuo daugiau darbo vietų.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Konferencijos dalyviai teigė, kad regionų problemos itin aktualios ir jaunimui.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
