Kai 2016-ieji buvo paskelbti Saulės mūšio metais, visi apsidžiaugė: galų gale bus baigtos Saulės mūšio memorialo statybos. Apsidžiaugėme be reikalo, nes kaip Lietuvos vardo tūkstantmečiui žadėtos baigti memorialo statybos sustojo, taip ir sustojo. Jei ne Šiaulių miesto jubiliejus, tai iš viso mūšio 780-metis ir būtų likęs paminėtas tik forumu Seime ir minėjimu Jauniūnuose.

Nors į memorialą jau investuota apie 600 tūkst. eurų ir padaryta du trečdaliai darbų, jis tebėra užmarinuotas jau metų metus nežiūrint į tai, kad kasmet mokslininkai, kultūrininkai, visuomeninės organizacijos raštais šalies valdžiai nuolat primena: baikite tas statybas, baikite... Tačiau kaip neatsiranda, taip neatsiranda tam nė cento.

Tad ir nutarėme paklausti vieno iš šio memorialo statybos iniciatorių Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininko Huberto Smilgio, kodėl Lietuvoje iki šiol nėra deramai įamžinta ši lietuvių istorinė pergalė.

– Kodėl memorialo statyba sustabdyta?
– Iš pradžių viskas klojosi labai sėkmingai. Projektas buvo aptarinėjamas su visuomene, taip pat įvairiose konferencijose, vyko nuolatiniai kasmetiniai minėjimai, kuriuos anksčiau organizuodavo Lietuvos kultūros fondas, vėliau perėmė Joniškio savivaldybė. Forumai ir konferencijos kvietė iškiliausius tos srities specialistus. Tam, kad nekiltų bereikalingų ginčų, tokių kaip dėl Vilniaus Lukiškių aikštės, Šiaulių Prisikėlimo aikštės, viskas buvo išsamiai aptarta, taigi dabar dėl Saulės mūšio memorialo esminių nesutarimų kaip ir nėra – viskas išanalizuota, atlikti išsamūs archeologiniai tyrinėjimai, buvo skelbiami konkursai memorialinio parko sukūrimui. Vėliau prasidėjo techninis projektavimas ir visa kita. Tai užtruko netrumpą laiką.

Iš vyriausybės pusės gal dar buvo tokio trypčiojimo šiek tiek iš pradžių. Tarytum ir įdėmiai klausydavosi, tačiau jausdavome, kad kai tik užveriame duris, viskas ir pasibaigia. Tada mes sugalvojome organizuoti viešą pokalbį Lietuvos Respublikos Seime. Ir tada sujudo visi.

Reikalai pajudėjo, į darbą įsijungė paveldosauginės institucijos, Kultūros ministerija patvirtino projektą, vėliau jis pateiktas ir Tūkstantmečio komisijai, kuriai tuomet vadovavo Prezidentas Valdas Adamkus, pateiktas ir vyriausybei. Po jos patvirtinimo pagaliau prasidėjo finansavimas –  rimtas ir nuoseklus. Darbai įpusėjo ir tada įvyko lūžis.
Pasikeitusi Seimo dauguma padarė juodą, neapgalvotą darbą. Buvo pareikšta, kad finansavimą skiria tik tiems projektams, kurie pradėti (tarsi memorialo statyba nebūtų pradėta). Taigi, pritrūkus vos poros balsų, finansavimas buvo nutrauktas ir darbai sustojo.

Vėl keisis Seimo dauguma – laikas nedėkingas. Dabartinė vyriausybė bando dėstyti kitų metų finansus, bet kai pasikeis dauguma ir ateis nauja, vėl reikės viską daryti. Būtų nežmoniškai gaila, jei toks darbas nuo 1991 metų nueitų perniek.

Pripažinkime, kad Saulės mūšis – vienas esminių mūsų valstybės istorinių įvykių. Niekaip nepaneigsi, tai yra labai svarbus objektas. Kartais pasigirsta tokių siūlymų, kad darbus derėtų atlikti tik iš europinių pinigų, bet pagalvokime: kodėl kitų šalių žmonės turėtų rūpintis mūsų paveldu. Jeigu mes pripažįstame, kad tai yra mūsų valstybės vienas iš svarbiausių istorijos objektų, negalima jo permesti Europai. Prisidėti gali, bet mūsų valstybė nuo šito klausimo nusiimti negali.

– Piktinamės, kad baltarusiai stato paminklus mūsų kunigaikščiams, latviai pastatė paminklą karaliui Mindaugui, bet patys nieko nedarome. Kodėl?
– Vis vėluojame. Toje pačioje Saulės mūšio vietoje jau 1993 metais buvo priimta Baltų vienybės rezoliucija. Ją išsiuntėme dviem adresais – į Lietuvos  ir Latvijos parlamentus. Latvijoje priimtas įstatymas įteisinti Baltų vienybės dieną, o Lietuvos parlamentas tuo metu „miegojo“ po pagalve pasidėjęs tą rezoliuciją. Tik po to, kai latviai įteisino, sujudo ir mūsiškiai. Matot, kaip mes kartais atsainiai žiūrime į svarbius dalykus. Tingime net pasižiūrėti, kur yra mūsų valstybės pagrindai. Kaip ten bebūtų, atskaitos taškas turi būti.

– Gal problema – informacijos apie Saulės mūšio reikšmę stoka?
– Manyčiau, kad informacijos pakanka. Mes kartą per metus visada nusiunčiame Seimui labai motyvuotą laišką apie atliktus ir nuveiktus darbus ir informaciją, ką dar reikia padaryti. Matyt,  mums trūksta lobizmo. Bet reikia turėti tvirtesnius finansinius pagrindus, kad galėtum važinėti, vaikščioti, susitikinėti su žmonėmis. Visa tai kainuoja pinigus, laiką ir energiją.

Šiaulių krašto, Kultūros fondo žmonėms atrodo, kad užtenka informacijos ir žinių tiek politikams, tiek valstybės grandims, kurios priima sprendimus. Bet yra abejingumas ir nesupratimas.

– Tad kiek tų lėšų memorialo statyboms trūksta?
– Patys sunkiausi darbai jau yra atlikti. Valstybės mastu skirti 500 ar 600 tūkst. eurų užbaigti šitokį memorialą ir įamžinti Lietuvos istoriją nėra didžiuliai pinigai. Juk kaip kartais skirstomi pinigai. Pavyzdžiui, Vilniaus – Utenos kelio rekonstrukcijai buvo skirta po 8 milijonus kiekvienam kilometrui.  

Buvo siūlymas įkurti atskirą fondą būtent memorialui užbaigti ir rinkti lėšas iš Lietuvos gyventojų. Tačiau kodėl žmonės turėtų sėdėti prie bažnyčios su kepurėmis ir rankioti monetas. Antras dalykas – jei tas fondas ir surinktų kokius 100 tūkst., o likusi suma iš valstybės nebūtų skirta ir projektas liktų neužbaigtas, tai ką su tais pinigais daryti? Kaip žmonėms atiduoti jų suaukotus pinigus?  

Dar vienas dalykas – skiriami pinigai vis tiek yra mūsų visų. Tai kodėl mes turime mokėti už tai antrą kartą?

 
Straipsnių peržiūros
94483208
Į viršų