Ar Šiauliams užtenka saulės? Ar galime didžiuotis būdami Saulės miestu? Emigracijos srautai rodo, kad nelabai. Atsiranda net tokių, kurie gėdijasi prisipažinti, kad yra iš Šiaulių. Lėkšti juokeliai apie Saulėną, nukandžiojamas galūnes taip pat nesustiprina teigiamo miesto įvaizdžio. Tad ką daryti, kad užuot gėdijiesi, savo šaknimis didžiuotumėmės? Fotografijos muziejuje vykusioje diskusijoje „Šiaulių tapatybė: Saulės žemė ar vartai į Šiaurę?“ viešėję istorikai ragino atsigręžti į istoriją. Kalbėjo, kad jeigu geriau suprasime, iš kur esame kilę, galbūt pajausime ir artimesnį ryšį su savo miestu. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atsigręžti tik į LDK laikus, galbūt galime ką nors pasiimti, pavyzdžiui, iš sovietmečio.
Tapatumą pavertėme žaidimu
Istorikas Salvijus Kulevičius suabejojo, ar Šiauliai Saulės miestu vadinamas pagrįstai. Ragino susimąstyti, kiek tas simbolis gali padėti šiandien. Taip pat patarė pamąstyti, ko mes iš tapatumo tikimės apskritai. Kokia miesto tapatumo, simbolio vizija?
Istorikas paaiškino, kad kiekvienas simbolis pirmiausia turėtų turėti bent du dalykus: epitetą ir turinį. Anot jo, šiuo atveju epitetas „Saulės miestas“ – tikrai stiprus. Štai pasivaikščiojus po Šiaulius, matyti, kad epitetas prilimpa: tokiu pat pavadinimu turime aikštę, prekybos centrą, kino teatrą ir t. t.
Tačiau istoriko nuomone, žodis „saulė“, vargu ar turi kokią nors idėją.
Miesto šūkio (Šiauliai – Saulės miestas: atviras, veržlus, saugus) žodžiai taip pat neturi nieko bendro su saule. Vadinasi, galvojame apie vieną, o galutinis rezultatas – visai kas kita. Tad ko mes dar galime tikėtis iš tapatumo?
„Tapatumo ieškojimas gali tapti ne tik smagiu žaidimu. Jam suteikus tam tikrą turinį, galima pasiekti tam tikrų rezultatų. Pavyzdžiui, priversti turistą atvažiuoti į miestą. Perskaitai žodį „Šiauliai“ ir jis pats savaime nieko nereiškia. Perskaitai šalia žodžio esantį epitetą – iš karto norisi atvykti“, – akcentavo S. Kulevičius.
Kita vertus, epitetas turi sutapti su tuo, ką galima rasti mieste. Pavyzdžiui, pietų europietis perskaito „Šiauliai – Saulės miestas“ ir jis pirmiausia pastebi, kad mieste trūksta saulės. Be to, naudinga turėti simbolį, iš kurio būtų galima sukurti tam tikrą produktą. Štai Žagarė save tapatina su vyšniomis: turi vyšnių festivalį, alkoholinį gėrimą, patiekalų. O ką mes galime pagaminti iš saulės?
Simbolis nepadeda pritraukti turistų
Šiaulių simbolikos pasirinkimu suabejojo ir istorikas Tomas Vaiseta. Istorikas ironizavo, kad jeigu jau vadinamės Saulės miestu, tai galbūt galėtume pasivadinti ir Lietuvos Florida arba Lietuvos Kanarais. Matyt, tai būtų tikrai nebloga etiketė, padedanti prisivilioti turistus. Sirija panašiu epitetu jau suskubo pasinaudoti. Sirijos valdžia, norėdama pritraukti daugiau turistų, sukūrė kelių minučių filmuką, kuriame rodomas tik vienas vaizdo pjūvis: pajūris, paplūdimys, besimaudantys žmonės. Suprask: Sirijoje šiuo metu kariniai konfliktai nevyksta, visur tik paplūdimiai ir vandens pramogomis besimėgaujantys žmonės.
„Manau, kad miestas, kuris savo tapatybę gali kildinti tik iš mūšio – yra nelaimingas. Nelaimingesnis miestas gali būti tik tas, kuris save kildina tik iš krepšinio. Šia prasme Šiauliai galbūt laimingesnis miestas už Kauną“, – pabrėžė T. Vaiseta.
Kitaip tariant, mūšis ir krepšinis yra tam tikros peštynės. Apskritai gyvenimas yra kaip tam tikra kova, kurią tu arba laimi, arba pralaimi, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek ką nors nugali. Todėl specialisto nuomone, mažų mažiausiai keista save tapatinti su tam tikra kova.
Miesto simbolio tinkamumu suabejojo ir istorikė Marija Drėmaitė: „Jeigu nežinočiau Saulės mūšio, galvočiau, kad Saulės mieste yra daugiausiai saulėtų dienų Lietuvoje ir pan. Šis simbolis labai neutralus: tinka viskam, bet kartu ir niekam. Įtarimą kelia ir bandymas miestą tapatinti su žemaitiška tradicija. Keista, kai miestuose kaimo kultūrą imama eksploatuoti kaip tapatybės ženklą“, – sakė M. Drėmaitė.
Istorikė pasakojo, kad šiais laikais pasirinkimų, iš ko formuoti savo tapatybę yra begalė, juk net bendruomenės tapatinasi su skirtingais dalykais. Matome, kad nacionalinių valstybių kontekste didieji miestai konstruoja atskiras, savas tapatybes. Pavyzdžiui, Helsinkio gyventojas nebūtinai sakys, kad yra suomis, o paryžietis nebūtinai sakys, jog yra prancūzas. Taip pat ir Šiauliai turėtų galvoti apie miesto išskirtinumą visame Lietuvos kontekste. Svarstyti, kokią pridėtinę vertę miestas per tą simboliką galėtų sukurti.
M. Drėmaitė svarstė, kad galbūt nereikėtų gėdytis save tapatinti su pramonės miestu. Štai prieš dešimt metų vykdytas projektas, kur buvo ieškota pramonės paveldo ir palikimo galimybių panaudojimo šiuolaikiniam verslui ir turizmui.
„Kai miesto valdžiai buvo parodyti rezultatai, pademonstruota, kiek daug turime nepažinto paveldo, kurį būtų galima panaudoti miesto tapatybei konstruoti, sulaukta neigiamos reakcijos. Į šį pasiūlymą žvelgta tarsi į jau nebereikalingą praeitį. Esą Šiauliai ne darbininkų, bet aukštųjų technologijų miestas. Tačiau ar vienas dalykas prieštarauja kitam? Galbūt nereikia išradinėti naujų tapatybių. Galbūt reikėtų išnaudoti esamą praeitį ir tik pakeisti diskursą“, – susimąstyti ragino istorikė.
Tyrimai rodo, kad žmonės su pramonės palikimu dažniausiai tapatinasi neigiamai, nes pramonė siejasi su sovietmečiu. Nepaisant to, sovietmetis išaugino technokratų kartą, tapo antru pramonės miestu po Kauno. Vadinasi, pramonė mums ne svetima, ji gali tapti dar vienu išeities šaltiniu ir padėti konstruoti miestietiško kultūros tęsinį.
Baiminamės miestietiškumo kultūros
Šiai idėjai pritarė ir diskusijos moderatorius profesorius Alfredas Bumblauskas. Profesorius pastebi, kad mes, lietuviai, pernelyg mėgstame atsigręžti į seniausius laikus. Užuot parodę, ką turime moderniausio, gręžiojamės į praeitį ir taip suteikiame peno kitiems iš mūsų juoktis.
„Lietuvos kultūrinis vaizdinys nepasikeitė nuo Smetonos laikų, kai lenkai iš mūsų šaipėsi, sakydami, kad lietuviai – baudžiauninkų prototipas. Panašiai ir dabar yra, apskritai, galima sakyti, kad Lietuva – „Duokim garo“ plius Vytautas. Mes niekaip nesugebame miestietiškumo kultūros įforminti savimonėje, nors galbūt derėtų“, – akcentavo A. Bumblauskas.
T. Vaiseta įžvelgė dar vieną problemą. Sovietmečio nenorima įtraukti į Šiaulius. Anot istoriko, kvaila save tapatinti su LDK laikais, kai mes patys esame kilę iš sovietinio laikotarpio. Pasirodo, kad oficiali atminties kultūra nesutampa su tuo, ką apie sovietmetį galvoja patys žmonės. Lietuvius labai lengva kalbinti apie represijas, tremtis, nusikaltimus, tačiau žmonės nėra linkę kalbėti apie vėlyvąjį sovietmetį. Kitaip tariant, žmonių prisiminimai, kaip jie gyveno anksčiau, neatitinka to įvaizdžio, kai oficialiai apie sovietmetį kalbama kaip apie kažką nenormalaus.
Istoriko teigimu, mąstymą apie sovietmetį labiausiai nulėmė tripolė schema: kolaboravimas, prisitaikymas, pasipriešinimas. Istoriškai, politiškai iš tiesų svarbu išsiaiškinti, kas ir ką tuo metu išdavė, tačiau kaip atminties schema ji neveikia.
Tapatybė yra artimiausias, mums patiems svarbus veiksmas. Tai socialinės integracijos būdas, atskleidžiantis, kodėl mes norime būti kartu šioje valstybėje. Kitaip tariant, mums trūksta tapatybės, kuri mus vienytų. Tuo tarpu ši schema mus tik skaldo. Ši schema veiktų, jeigu būtų aiškiai apibrėžta, kas tai buvo per režimas, kas ką padarė ir kokia atsakomybė jų už tai laukia, tačiau taip neįvyko. Todėl su tuo turėtumėme susitaikyti, kaip su esamu faktu. Reikia ieškoti schemų, kaip sovietmetį integruoti kokiu nors kitu būdu.
Galbūt tapkime saldžiausiu miestu
Išklausius svečių iš Vilniaus nuomones, Šiaulių garbę ėmėsi ginti istorikas Raimundas Balza. Jis susirinkusiems akcentavo, kad Šiauliams neužtenka įvaizdžio, kurį mes turime dabar. Šiaulietis ragino atidžiau pažvelgti į tikruosius miesto formavimo ženklus. Pavyzdžiui, kodėl nesusimąstome, kam tokioje mažoje vietovėje buvo reikalinga Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra? Kodėl neatkreipiame dėmesio, kad aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje tai buvo apgyvendinta vietovė, kurioje kūrėsi amatai, eita link pramoninio judesio. Net tapus carinės Rusijos sudėtimi, čia vis
tiek buvo tiesiamas geležinkelis, ėjo pašto kelias iš Peterburgo į Berlyną.
Tai rodo, kad vietovė buvo reikšminga pati savaime. Neužmirškime pasiekimų, iškovotų tarptautinėse parodose. Paryžiuje, Briuselyje už Ch. Frenkelio odas gavome po aukso medalį. Pagalvokime apie tai, kiek turime šeimų, kilusių iš Šiaulių ir atvedusių Lietuvą į nepriklausomybę. Šalkauskiai, Venclauskai ir kiti skleidė miestietišką kultūrą, puoselėjo lietuvybę, net keturi signatarai baigė Šiaulių gimnaziją. Vadinasi, mes tikrai turime stipriųjų pusių, tik kažkodėl nenorime to įsisąmoninti.
Po išsakytų minčių miesto svečiai pateikė savo pasiūlymus, su kuo galėtų tapatintis Šiauliai. Vienas iš variantų – atsigręžti į vartotojiškumą. Pavyzdžiui, Berlyne per visą miestą eina plytelių juosta, žyminti Berlyno sieną. Mieste taip pat stovi dirbtiniai amerikiečių kareiviai ir šalia kabo sovietinė vėliava. Veikia ir muziejus, kuriame galima atrasti tai, ką lietuviai dar slepia savo spintose. Paklausite, kam reikia prisiminti skaudžius įvykius? Ogi tai skatina turizmą, nes turistams viskas labai įdomu. Taigi ir mums nereikia jokio aukso amžiaus, žymių pavardžių, galima save tapatinti su paprastais, bet įdomiais dalykais.
Dar vienas iš pasiūlymų: save tapatinti su pramonės miestu. Aišku, pramonę galima atrasti kiekviename mieste, tačiau apie tai dar mažai kalbama. Niekas neskuba savęs identifikuoti su pramone. Galbūt naujas požiūris, knygos apie tai galėtų paskatinti teigiamą supratimą. Kitaip tariant, miestietiškos kultūros nereikėtų bijoti, tapatumo ženklu gali tapti ne tik liaudies juosta.
Taip pat siūlyta save tapatinti su saldainiais. Pavyzdžiui, kodėl mums netapus saldžiausiu Lietuvos miestu? Tuomet būtų galima produktą parodyti, pasiūlyti paragauti ir t. t. Garsiausios pavardės mūsų neišgelbės, nes pusei žmonių tai nerūpi. Todėl reikia ieškoti to, kas mus priartintų prie kasdienybės.
S. Kulevičius suabejojo, ar Šiauliai Saulės miestu vadinamas pagrįstai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
T. Vaiseta sakė, kad miestas, save kildinantis tik iš mūšio, yra nelaimingas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
A. Bumblauskas sakė, kad mes pernelyg mėgstame atsigręžti į seniausius laikus.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
M. Drėmaitė svarstė, kad galbūt nereikėtų gėdytis save tapatinti su pramonės miestu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Istorikai vykusioje diskusijoje svarstė, ar Šiauliai verti Saulės miesto vardo.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
