Atėjome į dar vieną Baltijos kelio dieną. Kas mūsų laukia dabar? Išliksime vieningi ar išsivaikščiosime kas sau. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad vis dažniau pasirenkamas pastarasis variantas. Problemos atsiradimo ir sprendimo būdų yra ne vienas, tačiau neskubama jų pritaikyti praktiškai. Kita vertus, galbūt nereikėtų ieškoti kaltų, bet atidžiau pažvelgti į save. Specialistai sako, kad tautiškumo, patriotiškumo sėklos yra kiekviename iš mūsų, tereikia iniciatyvos, noro ir kantrybės bandant jas išauginti.

Praeitis – vertybė ne visiems
Niekas neabejoja, kad istoriniai įvykiai turi didelės reikšmės tautos ateičiai. Tik neaišku, kiek tai svarbu šiuolaikinei kartai. Šiaulių universiteto dėstytojas docentas daktaras Simonas Strelcovas „Šiaulių naujienoms“ sako, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. Viskas priklauso nuo to, kiek patys skiriame dėmesio ir laiko ankstesnių įvykių peržiūrai. Kiek gauname žinių mokykloje, kokius pasakojimus girdime iš tėvų ir kitų artimų žmonių. Natūralu, kad Baltijos kelias yra neįkainojama vertybė, skausmas ir džiaugsmas tiems, kurie jį išgyveno. Tuo tarpu kitiems galbūt tai – tik nereikšmingas įvykis, apie kurį girdėjo mokykloje.

Todėl šiandien ir svarstome, kur dingo Baltijos kelio tikėjimas, žmonių bendrystė. Klausiame, ar šiandien dar atsirastų žmonių, kurie ryžtųsi dėl Tėvynės vėl susivienyti. Ieškome atsakymo, ar bendrumo jausmas iš tiesų yra svarbus.

„Galbūt apeliavimas į bendrystę yra pernelyg išpūstas burbulas, iš kurio tikimasi per daug. Kaip žinia, nieko nėra blogiau už neteisingas viltis. Padidintas noras kažką pritempti neretai mums patiems pakiša koją. Kita vertus, nesu tikras, ar prireikus neatsirastų kovojančių dėl Lietuvos gerovės. Jaunuoliai savo valia jungiasi prie krašto apsaugos. Manau, kad tai yra simbolinis lakmuso popierius, kuris rodo, jog atsiranda tam tikrų pokyčių jaunosios kartos galvose“, – svarsto S. Strelcovas.

Galbūt todėl valstybė deda didelis viltis į jaunąją kartą. Turbūt ne veltui sakoma, kad ji – mūsų ateitis. Tik klausimas, kiek mes patys prisidedame prie jaunosios kartos formavimo. Istorikas sako, kad dabartinė situacija nėra labai prasta. Jis pastebi, kad jeigu anksčiau jaunuoliai norėjo tik greičiau baigti mokslus ir keliauti į užsienį, tai dabar jie vis dažniau kuria planus kažką gimtinėje kurti.

„Jauni žmonės pradeda suprasti, kad gyvena valstybėje, kurią patys kuria, o mes jiems tik padedame“, – pabrėžia daktaras.

Niurzgėti visada lengviausia
Vis dėlto dar egzistuoja kelios problemos, dėl kurių lietuviai išsivaikšto. Pašnekovo nuomone, viena pagrindinių – teisingumo stokos jausmas. Galingųjų žaidimai, nuskriaustųjų verkšlenimai rodo, kad nelygybė vis dar sklando ore. Todėl ne tiek prasti ekonominiai rodikliai, kiek bendrystė stoka verčia lietuvius geresnio gyvenimo ieškoti kitur. Kitaip tariant, galbūt mums labiausiai trūksta žinojimo, kad šioje valstybėje patys esame šeimininkai.

Iš kitos pusės, galbūt mus vis dar veikia iš sovietmečio likusios klišės, mąstymas, kad viskas pasikeis savaime. Akivaizdu, jog taip niekada nenutiks. Iš tiesų viskas taip greitai nesikeičia, dėl tikslo reikia daug ir sunkiai dirbti.
Dėl nuolatinio niekaip nesibaigiančio niurzgėjimo taip pat reikėtų kaltinti mūsų mentalitetą. Štai jei palygintume, kaip gyvenome iki 1993-iųjų, 2004 m. įstoję į ES ir dabar, tai pamatytumėme nemažai skirtumų. Pasiekiame tikrai neblogų rezultatų, tereikia dažniau į tai atkreipti dėmesį.

„Savikritiškas lietuviškas mentalitetas verčia manyti, kad pas kaimyną yra geriau. Lietuvių išeivijos istoriją tiriantys mokslininkai sako, kad lietuviai buvo viena iš labiausiai emigruoti linkusių tautų Rusijos imperijoje. Nesusitaikymas su tuo, kas yra blogai, ir bandymas ieškoti išeičių, emigracija mums būdinga daugiau nei pusantro šimto metų. Taip pat mums būdinga mąstyti, kad pas kaimynus yra geriau. Štai Estijos pavyzdžiais dažnai deklaruojama, kad ir Lietuvoje gali būti taip pat. Iš tiesų mes esame pasiekę ne ką blogesnių rezultatų, kuriais galime džiaugtis. Klausimas tik tas – yra sąmoningo noro“, – svarsto S. Strelcovas.

Demokratijos pagrindai nedžiugina
Politologas Vytautas Sinica dienraščiui primena, kad Baltijos kelias pirmiausia buvo signalas visam pasauliui, kad šalys nori būti nepriklausomos. Pati idėja buvo mobilizuojanti, skatinanti vienytis, parodyti, kad šalys gali veikti išvien. Todėl įvykio reikšmės turbūt pervertinti neįmanoma.

Vis dėlto, politologo nuomone, vargu ar tokį įvykį šiandien pavyktų pakartoti. „Tai vargiai tikėtina ir tikrai ne dėl to, kad mes esame kažkuo blogesni. Tiesiog tuo metu buvo aiškus išorės priešas ir tikslas, su kuriuo galėjo tapatintis beveik visi. Tuo tarpu šiandien aiškaus problemų šaltinio nėra. Vargu ar taip susivienytume prieš prastą valdymą ar abstraktesnes problemas.“

Jis pastebi, kad ryžtas dirbti dėl Lietuvos iš tiesų po truputį nyksta, tačiau negalima sakyti, kad viskas vyksta savaime. Noras dirbti dėl tautos nyksta kartu su bendru nusivylimu. Lietuviai nusivylė, nes po nepriklausomybės atkūrimo susiklostęs gyvenimas ne visiškai atitiko jų lūkesčius. Nors ekonominiai rodikliai auga, daugumai gyvenimas negerėja. Patriotinio ugdymo, kuris skatintų idealistinius tikslus ir keltų aukščiau gyvenimo sąlygų, irgi trūksta. Todėl natūralu, kad gyvenimo sąlygos entuziazmą ir idealizmą po truputį mažina. Galbūt situacija pasikeistų, jeigu atsirastų bendras mus visus vienijantis tikslas.

Kita vertus, galbūt ekonominiai rezultatai nėra tokie geri dėl silpnai paklotų demokratijos pagrindų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo atlikta nemažai klaidų, dėl kurių šiandien negyvename taip, kaip galbūt norėtumėme.
„Vyko iškreiptas perėjimas prie rinkos ekonomikos, kai nebūtinai geriausiai gebantys naudotis kapitalu gavo įvairias įmones ir kitus ekonominius svertus. Ypač pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis buvo labai ydingas startas tiek rinkos gyvenimui, tiek valstybės valdymui. Galbūt dėlto šiandien kapstomės iš gilesnės duobės negu kitos mūsų regiono šalys“, – sako V. Sinica.

Trūksta drąsos ir noro keistis
Nepaisant to, anot politologo, nereikėtų manyti, kad Lietuva išsivaikščios. Kiekviena visuomenė turi savo raudoną liniją ir anksčiau ar vėliau net ir labai rami ir kantri Lietuvos visuomenė gebės mobilizuotis. Galbūt vieną dieną iš savo išrinktų atstovų išdrįsime pareikalauti pokyčių. Kol kas bėda ta, kad mes tik burbame ir patys nežinome, kaip viskas turėtų būti.

Anksčiau ar vėliau reikės pradėti galvoti ką daryti, jog neemigruotumėme. Viena iš veiklos sričių – sudaryti tinkamas sąlygas žmogui dirbti ir užsidirbti, ypač regionuose.

„Lietuvoje yra daug besisukančių pinigų, tačiau jie nepasiekia žmonių. Manau, kad šį skirtumą reikėtų vadinti išnaudojimo koeficientu. Nereikėtų pamiršti ir patriotiškumo aspekto. Mes dar ilgai negyvensime kaip Norvegijoje. Vadinasi, valstybė turi išugdyti tam tikrą prisirišimą prie jos, skatinti norą tvarkyti padėtį ir sukurti bendrų namų statybos jausmą. O kol kas tai nėra daroma“, – tvirtina politologas.

Jis pastebi, kad net mokytojai nėra užsidegę patriotiškumu. Pedagogai nevengia skepticizmo dėl savo pačių prastos situacijos ir drąsiai tuo dalijasi su mokiniais. Todėl kol Lietuvoje negerės gyvenimo sąlygos, neatsiras noro kurti geresnio gyvenimo, tol padėtis nepasikeis.

V. Sinica pasakoja, kad neužtenka tik susitvarkyti aplinką savo kieme, reikia mąstyti ir apie valstybę, svarstyti, ko jai dar trūksta. Kitaip tariant, pilietiškumas ir patriotiškumas turi eiti drauge. Deja, lietuviai, ypač jaunuoliai, ne visada sugeba tai suderinti. Dėl to politologas neskuba kaltinti pačių jaunų žmonių. Sako, kad jaunimas yra toks, kokį išsiugdome.

„Su patriotiškumu susieto pilietiškumo kombinacijos trūkumo yra, bet aš manau, kad dėlto kaltas švietimas. Be to, kartų kaita pati savaime situacijos nekeičia. Pavyzdžiui, partijos stengiasi parodyti, kad prie jų prisijungia jaunimas. Tačiau iš tiesų partijos yra labai uždaros organizacijos. Jos moka užtikrinti, kad naujų žmonių iškilimas nepakeistų jų pačių veido ir veiklos būdų. Todėl renkasi tik tokius asmenis, kurie padėties partijoje nepakeičia aukštyn kojomis. Jauni žmonės gali turėti didesnių užmojų, kitokį požiūrį, tikėti naujais idealais, tačiau būti su tais pačiais vidiniais barjerais, neleidžiančiais elgtis kitaip, siekiant išlikti įtakingais. Vien tik besikeičianti karta situacijos nepakeis. Reikalinga požiūrio ir drąsos atranka“, – tvirtina V. Sinica.

S. Strelcovas: „Jauni žmonės pradeda suprasti, kad gyvena valstybėje, kurią patys kuria, o mes jiems tik padedame.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.