Gimstamumo mažėjimas, emigracija sumažino jaunų darbingo amžiaus žmonių skaičių. Visuomenė sensta, o tai didina spaudimą sveikatos ir socialinei apsaugai bei kelia iššūkius valstybės ekonomikai. Todėl socialinis verslas gali būti ta niša, kai ne tik generuojamos pajamos, bet ir sprendžiamos visuomenės problemos. Juolab kad šiandien senjorais rūpinasi ne tik valstybė, bet verslas taip pat siūlo paslaugas, kurias senjorai pradeda vertinti. Bėda tik ta, kad socialinis verslas vystosi ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.

Kreipiasi ne iš malonumo
„Senolių namai“ direktorė Renata Motiejūnė „Šiaulių naujienoms“ sako, kad socialinės paslaugos jeigu ne populiarios, tai tikrai reikalingos. Ji pastebi, kad dėl socialinių paslaugų paprastai kreipiamasi tik tada, kai jų tikrai prireikia, o ne iš malonumo.

„Tokios paslaugos yra reikalingos daugeliui dirbančių žmonių, kurie negali ištisai prižiūrėti savo artimojo, nors ir kaip to norėtų. Kiti neturi jau sveikatos patys prižiūrėti, dar kiti tiesiog trumpam nori atokvėpio, atostogų“, – tvirtina R. Motiejūnė.

Vis dėlto, jos nuomone, tai nėra verslo sritis, iš kurios galima užsidirbti. Socialinių paslaugų teikimas yra socialinis darbas, kas jau savaime reiškia daugiau nei tik paslaugos pardavimą. Be to, didžioji dalis socialinių paslaugų įstaigų yra savivaldybių arba valstybės įstaigos ir konkuruoti su biudžetinėmis įstaigomis yra be galo sunku.

Direktorė sako, kad norinčių dirbti senelių namuose netrūksta, kiek prasčiau su savanoriais. Dažniausiai savanoriauti nori jauni žmonės, bet jų savanoriška veikla, deja, ilgai neužtrunka. Tačiau randama ir tikrai gražių pavyzdžių. Štai savanorė Irmina senolių namuose savanoriauja jau treti metai po keletą valandų kartą per savaitę ištisus metus, išskyrus vasaros mėnesius. Jos labai laukia ir namų gyventojai, nes per tiek laiko ją jau laiko sava. Ji labai nuoširdžiai kiekvieną gyventoją apdovanoja dėmesiu.

Kaina tenkina ne visus
Visuomenėje vis dar vyrauja mąstymas, kad globos namuose teikiamos žemos kokybės paslaugos, senjorams nėra ką veikti ir pan. Kita vertus, galbūt taip yra ne visose įstaigose?

„Šiai minčiai tikrai nepritariu, bet galiu kalbėti tik apie mūsų įstaigą. Mūsų įstaigoje stengiamės, kad žmonės jaustųsi kuo geriau ir patogiau, kad turėtų ką veikti (organizuojamos mankštos, išvykos, įvairios meno terapijos, kolektyvų pasirodymai, švenčių šventimas ir pan.), kad toliau gyventų taip, kaip gyveno (kiek tai įmanoma), kad jaustų personalo pagarbą ir nuoširdumą. Kadangi mūsų įstaigos bendruomenė nedidelė, mes turime galimybę skirti pakankamai dėmesio kiekvienam gyventojui: jį ir pakalbinti, ir išklausyti, ir apkabinti, ir pagirti, suteikti pagalbą, kartu švęsti šventes. Drįstu teigti, kad teikiame tikrai kokybiškas paslaugas“, – pasakoja R. Motiejūnė.

Ji sako, kad gyvenimas globos namuose kainuoja tiek, kokios yra šių paslaugų teikimo sąnaudos. Kaip ir viskas – vieniems brangu, kitiems normalu. Žinoma, tokių paslaugų sąnaudos yra didelės ir todėl kainuoja jos tikrai ne pigiai. Tik visiškai nesusidūrusiam su artimo žmogaus (dažnai sergančio įvairiomis lėtinėmis ligomis) priežiūra ir slaugymu gali viskas atrodyti per brangu. Tačiau tas, kas pats yra tai patyręs, supranta, kodėl viskas tiek kainuoja. Žmogų, kuriam reikalinga kito žmogaus pagalba, reikia prižiūrėti ištisą parą, visą savaitę.

„Mūsų įstaiga jokio tiesioginio finansavimo iš savivaldybių negauna. Tačiau gyventojų gyvenamosios vietos savivaldybės, jei yra tenkinamos jų nustatytos sąlygos, gyventojams finansuoja paslaugų kainos dalį“, – priduria įstaigos direktorė.

Bendraujant su senjorais kartais tenka išgirsti, kad jie tikrai nenorėtų atsidurti globos namuose. Jiems tai siejasi su gėda ir nenusisekusiu gyvenimu. Tačiau kai kurie globos namuose atsiduria, jeigu ne savo noru, tai prievarta. Tuo tarpu R. Motiejūnė sako, kad prievartos jokiu būdu neturi būti: „Geriausia, kai pats žmogus apsisprendžia ir sutinka arba prašo apsigyventi globos namuose. Giminaičiams reikėtų stengtis suteikti savo artimajam kuo daugiau informacijos apie gyvenimo sąlygas tokiuose namuose bei atvažiuoti kartu apsižiūrėti.“

Taip pat būtų gerai, jeigu artimieji giminaitį dažniau lankytų. Kita vertus, nereikia lankyti nei daugiau, nei mažiau, negu kad asmuo būtų savo namuose. Visi turime įsisąmoninti, kad globos namai – tai ne ligoninė, žmonės čia  gyvena. Čia atvykusių gyventi žmonių pasikeičia tik gyvenamoji vieta – ne daugiau, ir jie toliau gyvena. Todėl ir lankyti reikia taip, lyg važiuotum į svečius pas mamą, tėtį ar kitą giminaitį.

Keičiasi požiūris į verslumą
Tuo tarpu verslo konsultantė Rasa Bagdonienė tvirtina, kad senelių namai, kitos socialinės paslaugos ne tik gali, bet ir taps ateities verslu.

„Mes kalbame ne tik apie naują požiūrį į verslumą, bet ir socialinių problemų sprendimą. Be jokios abejonės, senelių namai gali tapti socialiniu verslu. Be to, tai ne tik pelno siekis, uždirbti pinigai toliau investuojami į problemos sprendimą“, – pabrėžia R. Bagdonienė.

Jau dabar pastebima tendencija, kad nevyriausybinės organizacijos ne tik prašo paaukoti pinigų socialinei problemai spręsti. Kai kurios organizacijos pastebi, kad paslaugą gali parduoti, generuoti pajamas ir toliau vystyti verslą. Taigi iš vienos pusės yra nevyriausybininkai, iš kitos verslininkai, o per vidurį – socialinis verslas. Bendruomenės nariams tereikia tai pastebėti ir pradėti taikyti verslo principus.

„Investuoti į senelių namus ir socialines paslaugas tikrai perspektyvu, nes visuomenė sensta. Šiandien seneliais tampa žmonės, kurie jau nepriklausomoje Lietuvoje turėjo sukaupę tam tikrą darbo stažą, vadinasi, jie gauna pensijas, turi šiek tiek turto. Gaila, tačiau emigravę vaikai ne visada gali tėvais pasirūpinti, todėl socialinių paslaugų poreikis išlieka“, – sako verslo konsultantė.

Tad lieka klausimas, kiek ilgai senjorais rūpinsis tik valstybė. Galbūt greit čia nišą atras daugiau verslo įmonių.
Pašnekovės nuomone, socialinis verslas greičiau įsuktų, jeigu ministerijos sudarytų tam palankesnes sąlygas. Pavyzdžiui, galėtų ne pati steigti senelių namus, bet vykdyti konkursą ir paslaugą pirkti iš verslo ar nevyriausybinių organizacijų. Žodžiu, konkursas vyktų skaidriai ir visi iš to tik išloštų. Paslaugos pirkimas rinkoje paskatintų konkurenciją. O tai lemtų patrauklesnį kainų ir kokybės santykį.

Nauda tiek verslui, tiek valstybei
Manome, kad verslininkai baiminasi investuoti į socialines paslaugas, nes netiki, kad iš to užsidirbs. R. Bagdonienė paaiškina, kad tai ne tiesa. Galima užsidirbti, tik aišku, ne tokias milžiniškas sumas, kokių galbūt norėtųsi.

„Prieš imdamiesi bet kokio verslo, žmonės iš pradžių pagalvoja, kodėl ateina į tą teritoriją. Jie turi idėją, galimybę išspręsti problemą ir kartu užsidirbti. Niekas iš karto nemąsto apie didelį pelną ar prabangą. Taip, sukūrę socialinį verslą jūs užsidirbsite, bet tikrai ne aukso kalnus“, – akcentuoja verslo konsultantė.

Pašnekovės nuomone, valstybei šiuo metu labiausiai trūksta konkrečios sistemos, kad į šią sritį būtų labiau investuojama. Galbūt socialinio verslo pradžiai reikalinga didesnė valstybės parama, kad kažkas prižiūrėtų tokio verslo atskaitomybę, skaidrumą. Panašu, kad šie klausimai valstybėje tik pradedami derinti.

„Manau, kad šiuo metu labiausiai trūksta aktyvesnės diskusijos, gilesnio žinojimo, galbūt net reikėtų naujų teisės aktų. Galbūt verslas kol kas dar neskuba kurti socialinio verslo, nes visuomenėje mato kitų pavyzdžių. Gyventojai mato, kaip pasisekė į prekybos įmones investavusiems asmenims ir patys nusprendžia pasekti jų pėdomis. Jeigu visuomenėje atsirastų daugiau socialinio verslo pavyzdžių, lūžis greičiau įvyktų“, – svarsto R. Bagdonienė.

Ji sako, kad socialinis verslas gali padėti išspręsti problemas, todėl pačios bendruomenes turėtų į viešumą kelti svarbiausius klausimus. Tuo tarpu verslininkai galėtų matyti platesnį lauką, įžvelgti galimybes, kurti naujus verslus. Gebėjimas mąstyti plačiau, aktyvesnis ministerijų, savivaldybių raginimas identifikuoti socialines problemas ir jas spręsti duotų naudos ne tik patiems verslininkams, bet ir senstančiai visuomenei.

Senjorai vis aktyviau naudojasi socialinėmis paslaugomis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.