Trečiadienio vakarą miesto įvaizdžiui neabejingi ir abejingi šiauliečiai susirinko prie Talkšos ežero padiskutuoti, ar puronizmas yra smulkiosios architektūros stilius, ar neskoningas menas. Čia dalyvavo architektūros ir meno žinovai, „puronizmo“ pradininkas dizaineris ir visuomenininkas Vilius Puronas ir miesto valdžios atstovai. Regis, iš diskusijos pasidarė aišku viena, kas ir taip jau aišku: Šiauliai gyvena skurde, o skurde priimame viską, ką gauname nemokamai. Bet čia iš miestiečio nuskambėjo replika, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Ir niekas iš paprastų piliečių aršiai tam nepaprieštaravo. Tikrai? Šitas posakis tinka kalbant apie rimtą mūsų miesto įvaizdį? Užtat Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja architektė Giedrė Mendoza-Herrera replikavo: nemokamas būna tik sūris pelėkautuose.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

„Puronizmas“ – iš skurdo...
Pastaruoju metu paaštrėjo diskusijos dėl V. Purono (ne)meno-dizaino kūrinių, dovanotų miestui, tad gal naujoji valdžia imsis ko nors konkretaus po šios diskusijos? Na, pavyzdžiui kaip nors „nubauduos“ V. Puroną, paviešins informaciją, įrodę, kad V. Purono sukurti objektai negali stovėti ten ir ten. Ir galų gale nelegalius objektus išbogins arba kaip nors sutars su dizaineriu specialiai tam skirtame žemės lopinėlyje reikštis. O šiauliečiai galės nurimti ir ruoštis „Verksmo“ atakai. Pirmiausia diskusijoje apie savo meną pasisakyti pakviestas gerbiamas V. Puronas. „Mes šitą technologiją pagimdėme skurde, bet pagimdėme visai netikėtą technologiją, kurios analogų pasaulyje aš nelabai žinau. Apie mane daug plepama. O kodėl? Būtų dar man kitų konkurentų, kurie daro iš granito, iš bronzos ir kt. – viskas tvarkoje, miestas didžiulis, vietų yra, erdvių yra“, – rėžė dizaineris.
Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotojas menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis priminė, kad galime balsuoti ir nuspręsti, ar objektas, tinkamas čia stovėti, ar ne. „Jeigu čia yra vieša diskusija ir bendruomenės susibūrimas, tai balsas bendruomenei turi būti ir atiduotas – ji turėtų nuspręsti, kaip viskas turėtų būti ir kas jos erdvėse turėtų stovėti, – sakė V. Kinčinaitis. – Man kaip menotyrininkui Viliaus skulptūros nepatinka. Man nėra malonūs Viliaus suoliukai, kurie nėra ergonomiški, o sėdint ant jų kojos kabo, užtirpsta. Jie pažeidžia architektūrinį gatvių šaligatvių mastelį. Man nepatinka ir tas krepšininkas prie mūsų gražios ir labai elegantiškos arenos. Jis man per didelis, per aštrus, pažeidžia gero architektūrinio skonio išraišką, kokia yra arena.“
Nepatinka jam ir „Geležinė lapė“ – ji pjaunasi su puikia kapinių aplinka, Talkšos ežero ir pakrantės gamtovaizdžiu. „Bet man patinka Vilius – mes su juo diskutuojame, ginčijamės, pykstamės. Tai yra unikalus žmogus. Jis vienintelis sugeba tuos visus objektus pastatyti viešose erdvėse įveikęs visas įmanomas kliūtis – Savivaldybės biurokratiją, politikus. Todėl, mano manymu, jo menas yra intervencinis: jis tiesiog įsiveržia į erdvę su savo meno kūriniu, savo meno forma. Bet intervencinio meno toks likimas – jis gali būti išgabentas kito žmogaus, kuriam tas kūrinys nepatinka“, – sakė menotyrininkas.

Eksperimentai su Šiaulių miestu
G. Mendozos-Herreros teigimu, bet koks objektas viešojoje erdvėje privalo atsirasti legaliai, pagal numatytą tvarką, ir tai turi būti skaidrus procesas. „Aš apskritai dažnai galvoju, kad Vilius eksperimentuoja su Šiaulių miestu, žiūri, iki kurios ribos mes pakelsime, t. y., kai miestas prisisotins tų objektų, kad pagaliau pradėsime priešintis. Man atrodo, kad ta palanki terpė šitam procesui, performansui buvo sudaryta būtent buvusios valdžios, deja“, – sakė G. Mendoza Herrera. Tikriausiai pro juodus akinius turėtumėme žvelgti į buvusį miesto merą Justiną Sartauską?
Tačiau viena šiaulietė neiškentusi replikavo – žmonės džiaugiasi visu tuo, ką dovanoja V. Puronas!
„Jūs džiaugiatės dėl to, kad jūs neturite pasirinkimo, jums niekas alternatyvų nepasiūlė. Manau, kad tas procesas, kurį Vilius vykdo, yra visų žmonių demoralizavimas – paprasčiausiai mes neturime teisės pasirinkti, nes mums jos nesuteikia“, – atsakė pavaduotoja.
V. Puronas nepasidavė ir šiaip jo buvo labai smagu klausytis. Pavyzdžiui, vienas iš jo argumentų buvo, kad dėl skonio nesiginčijama. Savo ruožtu G. Mendoza-Herrera pasiūlė savo kūrinius statyti V. Puronui savo sklype. „Jeigu dėl skonio nesiginčijama, tai neturėtų atsirasti viešosiose erdvėse, nes jūs esate jo skurdinami. Dėl to, kad tas menas užima tam tikrą vietą ir jis atima iš jūsų teisę reikalauti, kad ten atsirastų kokybiškas. Dėl to, kad skurdas mus valdo. Ta skarda nėra nemokama. Nemokamas tik sūris pelėkautuose. Ji tikrai kažkam kainuoja ir tai tikrai nėra iš patriotizmo“, – teigė architektė. Na, ir viena aišku: pavyzdžiui, jeigu verslininkai remia Šiaulių meną ar sportininkų komandą, jie atleidžiami nuo kai kurių mokesčių. Taigi, gerieji žmonės, verslininkų gerumas visai ne toks kokį vaizdavotės. Vadinasi, įmonė „Elga“, kuri tiekia V. Puronui medžiagą, galėjo pasinaudoti tokiomis lengvatomis.

O kur tu, jaunime, o kur tavo kūriniai?
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys, buvęs administracijos direktorius Gedeminas Vyšniauskas susirinkusiuosius patikino, kad nė vienas V. Purono objektas nėra nelegalus. Esą visur – ir prie to paties „Penktojo kėlinio“, ir prie „Geležinės lapės“ – sudėti valdininkų parašai, antspaudai, yra krūva dokumentų, įrodančių teisėtumą. „Jis ne tik kuria, bet ir eina, atakuoja valdininkų duris, kad atliktų savo darbą“, – sakė G. Vyšniauskas.
V. Puronas teigė, kad jį šmeižia konkretūs valdininkai ir skleidžia dezinformaciją, kad esą viską daro slapta. „Iš karto pasakau – nė vienas iš tų dalykų buvo slapta nedaromas. Mes, architektai, dailininkai, niekada savavališkai nestatome, viską apgalvojame“, – teigė jis. Ir patikino, kad dokumentuose yra nurodyta, kad pavyzdžiui „Penktasis kėlinys“ gali stovėti, kol toje vietoje neatsiras geresnis monumentalaus meno kūrinys.
„Šiauliuose susiklostė vietinė tradicija, todėl ir vadinama „puronizmu“. Tai yra unikalus kelias, kurį Vilius mums sukūrė ir mes diskutuojame, ką mums daryti. Jeigu mums šitas kelias priimtinas, reikia, matyt, balsuoti ir įteisinti, legalizuoti tą privačią iniciatyvą. Tada tas intervencinis žingsnis jau bus įteisintas ir mes nurimsime. Politikų pritarimas objektams tai ne leidimas. Yra palikta niša – galima patraukti, ištaisyti tas klaidas“, – reziumavo V. Kinčinaitis.
G. Mendoza-Herera pranešė susirinkusiems, kad V. Puronui buvo išsiųstas raštas geranoriškai išsivežti kūrinius – niekas nepuola bausti, pirmiausia yra įspėjimas ir visuomet bandoma susitarti gražiuoju. „Mes susitvarkysime, įvyks visi legalūs procesai“, – patikino ji.
Taigi, niekas nieko aiškaus taip ir nepasakė, bet bendruomenė nori, kad tvarka visiems, kurie ruošiasi puošti miestą savo kūriniais, būtų vienoda. Tačiau krenta akmuo ir į Šiaulių miesto jaunimo daržą. Kur jūs, jaunieji skulptoriai? Kur tu, smulkiosios architektūros katedra, ruošianti studentus skulptūrinti, kultūrinti ir nuraminti aistras dėl skurdžių ir skardžių miesto erdvių?
„Tegu jaunimas perima iniciatyvą. Jeigu įmonės mecenuotų tam tikrus konkursus ir idėjos varžytųsi, tai būtų visiems tik į naudą. Nes tam tikras Viliaus monopolis nieko gero neatnešė, kaip bet kokios monopolijos pasaulyje“, – sakė G. Mendoza-Herrera.

Artūro STAPONKAUS nuotr.