Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Blogai, labai blogai, drauge pone Galgonai, - Skyrybos ženklų skyriaus vedėjai dideliais žingsniais matavo savivaldos specialisto Jono Galgono kabinetą. - Jis nepamatė! Velniai žino kas! Gerai, kad pažiūrėjau... O jei būtume tokį svarbų dokumentą išsiuntę? Skandalas. Devynių puslapių tekstas, o jo gale nėra taško! Gal manai, kad aš turiu sudėlioti taškus? O jeigu visi taip kaip tu nustos dėję taškus sakinio gale? Kas tada?“

Specialistas Jonas Galgonas pabandė įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, ir pašiurpo: vedėjas nuo ryto tą ir tedaro, kad dėlioja taškus. Šimtus, tūkstančius taškų! Popieriai seniai pasibaigė, bet maniakinės psichozės užvaldytas jo viršininkas toliau atkakliai deda taškus ant stalo, ant sienų, antrankiu ant įeinančių interesantų kaktų, sau ant veido, kol visas pasidengia taškais lyg strazdanoms...

„Aš dar pagalvosiu, kaip jus nubausti, drauge... pone Galgone, - pasakė vedėjas ir užtrenkė duris. Kai susijaudindavo, senas „aparačikas“ skyriaus vedėjas nuolat painiodavo kreipinius „drauge“ ir „pone“ arba juos naudodavo kartu, kad įtiktų ir senojo sukirpimo klerkams, ir jaunimui. Kitą dieną po specialisto Jono Galgono langais jau būriavosi kelios dešimtys žmonių. Tai bedarbių sąjungos aktyvistai ir progresyvieji pensininkai pakvietė visus į jų pačių gerai suorganizuotą stichišką mitingą. Po pusvalandžio prisijungė neodešinkairieji ultraliberalai bei Viduriniojo piršto brolijos centro frakcija.

„Mes neleisime, kad visokie balvonai taip elgtųsi su nacionaliniu turtu - lietuvių kalba, - klykė garsiakalbis, - Vakar jis nepadėjo taško, šiandien nepadės dvitaškio, o ryt - daugtaškio... Kas toliau? Aš klausiu: kas toliau?! O jei dokumentą išspausdino be taško, vadinasi, šitaip kažkas sutaupė dažų! Tai, be abejo, pinigai. Mūsų visų pinigai! Mūsų neišmokėtos algos ir pensijos! Ir kas galėtų paneigti, jog tai nebe pirmas kartas?“

Įsiaudrinusi minia ūžė kaip alubaris algų dieną. Atrodė, dar minutė kita, ir liaudis plūstelės į Savivaldybės pastatą niokodama bei degindama kas papuolė jos kelyje. Visai kaip ten, Vakarų civilizacijoje. Pro žaliuzės tarpelį specialistas Jonas Galgonas susigūžęs stebėjo susirinkusiuosius.

„Tai klastinga ir kruvina Maskvos ranka!“ - sušuko kažkas minioje.

„Gėda tautos išdavikui Galgonui!“ - atsiliepė kitas balsas.

„Gėda, gėda“ - pagavo skanduoti auganti minia.

„Olė olė olė olėėėė! Mes nugalėėėsim! - pritarė prošal ėję ir pažiopsoti sustoję jaunieji futbolo sirgaliai. - Eina! Eina! Klerką Joną - į muilą! Uh! Uh!“

„Tegul išeina kas iš Savivaldybės ir tepaaiškina, kodėl šitaip atsitiko! Juk mes turime teisę žinoti? - nerimo bevardis oratorius, vilkintis juostuotais treningais, megzta juoda kepuraite ir raudona striuke su užrašu „I LIKE SEX“. - Aš klausiu: ar turim teisę žinoti, žmonės?“

„Turim! Turim!“ - aidėjo iš visų pašalių.

Specialistas Jonas Galgonas atšlijo nuo lango, o jo rankos išdavikiškai drebėjo. Jis nė už ką neišeis ir nestos prieš įtūžusią minią. Net jei to pareikalautų pats meras! Ką ten meras... Pati prezidentė, turinti juodąjį karatė diržą neprivers. Net jeigu mitinguotojai sulygins pastatą su žeme. Nė-už-ką! Blyksėjo fotoaparatai, sukiojosi ant trikojų vaizdo kameros, matėsi diktofonus laikančios rankos -

žiniasklaida skubėjo įamžinti akimirkas žavingas ir jau galvojo antraštes rytdienos pirmiesiems puslapiams: „Pilkasis kardinolas J. Galgonas tyli kaip karosas“, „Kas stovi už J. Galgono?“, „Kiek pinigų už nebaigtus dokumentus nusėdo Savivaldybės koridoriuose?“

Netikėtai visiems prasidarė pastato durys ir susirinkusieji pamatė link jų einančią sukumpusią Skyrybos ženklų skyriaus vedėjo figūrą.

„... tas pasibaisėtinas faktas, ponai draugai, neliks nepastebėtas, o kaltieji, kokias pareigas beeitų, bus nubausti“, - skubiai pareiškė iš anksto sumintytą frazę.

„Gėda, gėda!“ - vėl nuvilnijo minioje. Pensininkai iškėlė greitosiomis ant kartono dėžių užrašytus lozungus, likusius nuo paskutiniojo mitingo, ykusio prieš dvi dienas prie kito Savivaldybės lango. „Ė, ė... Draugai, t. y. ponai, - sulaukęs trumpe mitinguojančiųjų jausmų atoslūgio tęsė skyriaus vedėjas. - Aš, kaip tiesioginis Galgono viršininkas, pasirūpinsiu, aš... aš... Asmeniškai pakontroliuosiu! Dar daugiau, draug... ponai, taškų praleidinėtojas Galgonas turės atsisveikinti su savo kėde! Tai aš jums visiems prižadu!

Minioje pasigirdo skysti plojimai.

Supratę, kad „programa minimum“ įvykdyta, ir nebematydami, kas dar įmestų malkų į emocijų laužą, bei dėl gero tono dar kiek pašūkalioję, susirinkusieji ėmė skirstytis.

Vakare, važiuodamas namo, savivaldos Skyrybos ženklų skyriaus vedėjas, prisiminė mitinguotojams duotą pažadą ir išsitraukė mobilųjį telefoną.

„Tai aš, Galgonai... - tarė jis. - Turiu tau dvi naujienas. Taip, taip, dėl to paties...“

Pro tašką nepadėjusio specialisto akis ėmė bėgti gyvenimo filmas. Tiesa, tamsaus tunelio su šviesa

jo gale kol kas nesimatė...

„Taškas, kai apie jį sužino šitiek žmonių, dalykas rimtas. Todėl rytoj iš pat ryto man atnešk pareiškimą jog išeini iš darbo savo noru. Taip reikia, - it kardu nukirto vedėjas. - Už klaidas būtina mokėti, o ir man reikia tesėti rinkėjams duotą pažadą... Tai viena. Kita: ką tik skambino buvęs kurso draugas iš ministerijos, klausė, ar negalėčiau ko parekomenduoti sekretoriaus referento vietai. Pretendentų, be abejo, jie turi, tačiau reikalingas saviškis... Tai, Galgonai, pagalvojau apie tave... Oi, nereikia dėkoti, nereikia melodramos! Pasakysiu tiesiai: esi geras šiknius: ne tik pats prisidirbai, bet dar ir mane įvėlei į tą mėšlą. Bet, tavo laimė, esi savas šiknius. Pagauni skirtumą? O partija, kaip žinai, saviškių bėdoje nepalieka.“