Romualdas BALIUTAVIČIUS

Jeigu vaikystėje mėgote skaityti, be abejo prisimenate H. K. Anderseno pasaką apie sumaišytas iškabas. Viename miestelyje naktį kilo stiprus vėjas, kuris atplėšė ir išnešiojo ant namų buvusias iškabas. Adaptuojant situaciją mūsų realybei, iškaba „Turgavietė” atsidūrė ant Savivaldybės pastato, užrašas „Kalėjimas” - ant bendrojo lavinimo mokyklos, o iškaba „Šviežia mėsa” - ant Gyvūnų globos namų, ir pan. Aišku, rytą dėl to kilo didelis sąmyšis...

Rokiškio gatvės gyventojos Valerijos Marcinkevičiūtės vizitas į redakciją įtikino, jog tokia situacija pasitaiko ne vien tik pasakose. Tiesa, šį kartą valdžios „vėjai” kiek paišdykavo su namų numeriais...

„Daugiau kaip 50 metų gyvenu su seserimi Irena Rokiškio gatvės 4A name, - pradeda pasakojimą viešnia, dėdama ant stalo namo nuosavybės dokumentus. - Nuo Naujųjų metų netikėtai pradėjome nebegauti užsakyto „Šiaulių naujienų” laikraščio, kurį vertiname ir komplektuojame nebe pirmi metai. Tada kreipiausi į dienraščio Platinimo tarnybą. Čia mane išklausė, atsiprašė, nusistebėjo, kodėl negaunu, nes turimais kompiuteryje duomenimis, laikraštis mano adresu yra nešamas kasdien, ir įteikė negautus numerius.

Kitą dieną einu pro laiškų dėžutes ir matau, jog kaimyno (visai kitas namas) laiškų dėžutė pažymėta mūsų namo numeriu... „Kaip suprasti? Juk tai mano adresas?” - nustebau. Tą patį vakarą užsukau pas kaimynėlį pasikalbėti. Klausiu: „Koks jūsų adresas?” - „Rokiškio gatvė 4A”, - sako jis man. - „Ir nuo kada?” - „Nuo 2005-ųjų”. Girdi, Registrų centras šį numerį priskyrė jau tada.

Anot V. Marcinkevičiūtės, bandydama suprasti, dėl ko jų namo numeris „pabėgo”, tiksliau, dėl ko savininkei nieko nežinant jis buvo pakeistas kitu - „4C”, ji nukako į Savivaldybę. Čia rimti žmonės ant stalo it paklodę patiesė miesto planą ir paaiškino, jog „galų” reikia ieškoti Registrų centre, be to po keleto dienų pasiūlė pasikalbėti dar ir su miesto vyriausiąja architekte R. Budryte.

„Registrų centre nieko gero nepešėm. Pasakė: „Jeigu Savivaldybė mums atsiųs raštą, jog reikia numerius „atkeisti”, tada taip ir padarysime”, - pasakoja moteris, kurią stebina ir faktas, kad šešerius metus niekas nieko nepranešė, ir jei ne trikdžiai gaunant spaudą, ir toliau būtų net neįtarusi, jog tiek metų gyvena „svetimu” adresu.

Kita medalio pusė – painiava gaunant paštą, be to pakeisti adresą kainuoja, nes reikėtų naujai deklaruoti gyvenamąją vietą, išsiimti kitą namų knygą, galimai pasikeisti dokumentus, kuriuose figūruoja „neteisingas” senasis adresas, ir t. t . Be viso kito tai dar ir laiko gaišatis.

Prisiskambinome Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus Teritorijų planavimo poskyrio vyriausiajai specialistei Laimai Pročkienei ir paklausėme, kodėl čia tie numeriai ėmė migruoti ir kodėl savininkė nieko iki šiol apie tai nežinojo?

„Šiaulių planas” galėjo viską pakeisti, - svarsto į ragelį L. Pročkienė. - Nežinau. Sunku pasakyti. Seniai viskas buvo. Galbūt darė detalųjį išplanavimą? Kažkas buvo... Kad nei iš šio, nei iš to pasikeistų – taip nebūna”.

Su šituo buvome linkę sutikti kaip su materijos tvarumo dėsniu: valdininkas be priežasties ir piršto nepajudins.

„Kodėl apie tai nepranešta šeimininkams?” - domimės.

L. Pročkienė: „Kartais žmonės ne visai taip nupasakoja, kaip yra”. O kadangi atsakymas galėjo būti archyve, pašnekovė mūsų paprašė minutės pertraukėlės iki kito ryto pažadėdama, jog per tą laiką pasižiūrės, dėl kokios priežasties dviejų namų numeriai susikeitė vietomis.

„Radau du identiškus dokumentus, - kitą rytą tęsė pokalbį L. Pročkienė. - Vienas iš jų - 1986 metų spalio 20 d. Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 249 „Dėl žemės sklypų skyrimo individualinėms statyboms”. Juo nutariama skirti „Ventos” baldų gamybinio susivenijimo meistrui (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) sklypą namo statybai, adresu Rokiškio g. 4A. (Kitaip tariant, sklypui priskirtas jau egzistavusio namo adresas, - aut. past.). O kitame dokumente namo numeris „4A” juodu rašikliu ištaisytas į „4C”. Taigi visa painiava jau nuo tada”.

„Dabar, kai techninė klaida paaiškėjo, ką toliau ketinate daryti?” - domimės.

L. Pročkienė: „Tai ką dabar... Numerius atkeisim, nes V. Marcinkevičiūtės namas tokį numerį turėjo nuo pat pradžių ir daug metų - grąžinsime senąjį adresą. Aišku, dėl to supyks kita pusė (numerio 4A turėtojai), bet ką dabar padarysi?”

Iš tiesų, ką jau čia padarysi? Nebent atsiprašyti ir ištaisyti savo pirmtakų „techninę klaidą”.

Pasak V. Marcinkevičiūtės, miesto vyriausioji architektė R. Budrytė taip pat patvirtinusi, jog pagal pirmumo teisę senasis namo numeris turi būti gražintas „į savo vietą”. Žinoma, tai nebus padaryta savaime – reikės minti valdiškų kabinetų slenksčius.

Įdomiausia, kad tokia numerių „bėgiojimo” priežastis kaip „techninė klaida” V. Marcinkevičiūtę nelabai įtikino, nes tuometinis Vykdomasis komitetas po metų savo klaidą vis dėlto atitaisė, tačiau kuo remdamasis kaimynas jos namo numerį pasiliko sau, nėra aišku. Artimiausiu metu V. Marcinkevičiūtė tikina numačiusi dar keletą žygių į atitinkamas instancijas – atlikti formalumus bei susigrąžinti senąjį adresą. Be to gal dar kas naujo „išlįs” šioje istorijoje?