Romualda URBONAVIČIŪTĖ

„Gera naujiena, kad jau baigtas šildymas, - pasisveikinęs pasidžiaugė penktąją dešimtį įpusėjęs šiaulietis balandžio viduryje. - Dabar bus galima kiek atsikvėpti.“

Tikrai gera naujiena, kad šildymas mieste baigtas balandžio 13-ąją. Ypač tiems, kurie, kaip ir tas šiaulietis, gauna tūkstančio litų atlyginimą popieriuje, nes visus, kiek gauna į rankas, už šildymą ir sumoka.

Šios savaitės pradžioje tas pats šiaulietis jau nebeprisimena gerosios naujienos – darbe jam pasakyta, kad gegužės pradžioje jis ir keli kiti jo kolegos turės dviem savaitėms išeiti nemokomų atostogų. O gal ir visam mėnesiui...

Šiauliečiui vėl prasidėjo depresija, kaip ir tada, kai krizės pradžioje jis neteko gerai mokomo darbo ir apie metus beviltiškai ieškojo bet kokio. Darbų nebuvo, o kur buvo, ten darbdaviai nenorėjo priimti prie pusamžio artėjančio vyriškio.

Vyriškis galų gale tūkstančiu litų per mėnesį įvertintą darbą rado, tačiau taip ir nebeatgavo vyriškos savigarbos – tai reiškia, būti šeimos maitintoju, o ne faktiškai gyventi iš žmonos mokytojos algos.

Ir ko gero, dar labiau šio vyriškio ambiciją žeidė tai, kad šeimai – jam, žmonai ir jaunėlei dukrai – išlaikyti, teko priimti vyresniojo sūnaus, jau dvejus metus dirbančio viename iš Londono fabrikų, šimto svarų sterlingų kasmėnesinę paramą-pašalpą.

Ir štai dabar, įpusėjant pavasariui, kai šeima tikėjosi nors laikinai atsipūsti – gal net vasarą savaitei kur išvykti paatostogauti, viena po kitos vėl užpuolė bėdos: žmona sužinojo, kad kitais mokslo metais jai žymiai sumažės pamokų skaičius (vadinasi, atitinkamai – ir atlyginimas), vyras – kad mėnesį išvis negaus atlyginimo.

„Gal per vasarą kaip nors išsilaikysime – nenueisime į minusą, - garsiai svarsto gatvėje sutiktas vyriškis. - Tačiau kas bus paskui... Juk nebeturime jokių šansų dar vieną žiemą išgyventi...“

Išgyventi – reiškia, mokėti sąskaitas už šildymą, vandenį, dujas, elektrą, internetą, reiškia, nupirkti tam tikrą kiekį kruopų, makaronų pakelių, aliejaus butelių, nunešti į taisyklą abiejų tėvų batus ir nupirkti naujus batus paauglei dukrai.

Pinigų dantims susitaisyti, nors verkiant to reikia, nebelieka. Nors žmonai kairiosios alkūnės sąnario uždegimas, vyrui – skrandyje opos, pas gydytojus jie nevaikšto, nes nedarbingumo lapelis ir vienas-du receptai reikštų šeimai finansinę katastrofą. Tikisi sulaukti geresnių laikų, didesnių algų.

Tačiau tie geresni laikai kaip neprasideda, taip neprasideda, o nuo paskutiniųjų naujienų abiem sveikata dar labiau pablogėjo ir iš beviltiškumo dar prisidėjo depresija.

„Galvojam – kai baigsis mokslo metai, važiuoti pas sūnų, - sako šiaulietis. - Negi čia sėdėsime be darbo ir be pinigų... Va tiktai dukros gaila – čia jai taip gerai mokslai sekasi...“

Ir panašu, kad visi trys jie išvažiuos, kad iš pradžių Londone išgyventų dar vieną žiemą, o paskui – gal ir kelias kitas.

Išvažiuos palikę Šiauliuose šešiasdešimties kvadratinių metrų butą, nes iš pradžių tikėsis čia sugrįžti, o paskui – todėl, kad nebebus kam jo parduoti.

Išvažiuos ir siuntinės kas mėnesį tam tikrą sumą svarų sterlingų senutei motinai, kad toji apmokėtų tuščio buto sąskaitas – už šildymą, vandens skaitiklių aptarnavimą ir visą kitą.

Išvažiuos, nes Šiauliuose ir Lietuvoje gerų naujienų nebebūna.