Pušyne rastas pirmasis šių metų grybas – bobausis. Autoriaus nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šeštadienį valandėlę pasižvalgę padubysio pušynuose užtikome pirmuosius grybus – bobausius. Tokias nedideles, susiraukšlėjusias, rudas „smegenėles“. Tiesa, dar jų nedaug, bet jau pasirodė.

Kartą, darbo reikalais bendraudamas su garbia mokslininke mikologe sužinojau, kad ir žiemą, per ilgesnius atodrėkius, auga kažkokie kelmučiai. O kai pabandžiau išsiaiškinti, kada, kas ir kur, išgirdau atsakymą, kad jeigu badu nemirštame, rinkti nepažįstamų grybų nederėtų... Še, tau.

Žinoma, galėčiau ginčytis, nes kiekvienas tikras (ne epizodinis) grybautojas laukia nesulaukia meto, kai galės pasičiupęs pintinę važiuoti į mišką. Ir esmė čia visai ne prisivalgyme...

Menu, kai pirmąkart susiruošėme bobausiauti, specialioje literatūroje bei internete radau nemažai prieštaringos informacijos. Vienur bobausiai buvo laikomi gurmano skrandžio vertu delikatesu, kitur – mirtinai nuodingais. Girdi, dargi verdant galima prisikvėpuoti nuodingų jų garų... Ir suprask, žmogau, kad nori.

Tada paskambinau vienam interneto bičiuliui į Dzūkiją. „Renkame ir valgome, ir, kaip matai, gyvi tebesame“, - patikino tas.

Surizikavau. Nuviriau tada du kartus po 10 minučių, paskui dar trečią kartą – 5 minutes. Pakepinau su rūkytais lašinukais ir svogūnu, su šaukštu grietinės. Nieko. Visai skanu. Šeimyna liko patenkinta. Ir gyvi tebesame.. Reiškia, laikantis tam tikrų saugumo priemonių, bobausiauti galima.

Jeigu vis dėlto tik nesiryžtate – ne bėda. Baigiantis pirmai gegužės dekadai pasirodys gegužiukai, o apie Jonines – pirmosios voveraitės. Laukti liko visai nebedaug...