Romualdas BALIUTAVIČIUS

Kartais savo pašnekovų paklausiu: „Kuriam žmonių tipui save priskiriate? Tiems, kuriuos sutvėrė Dievas, ar kurie išsivystė iš beždžionių?” Įdomu būna išgirsti atsakymus bei pamąstymus. Maždaug 4 iš 5 vis dėlto nėra įsitikinę, kad jų tolimi protėviai karstėsi šakomis ir triauškė vienas kito kailyje rastus parazitus...

Nors evoliucijos teorijos tėvu laikomas Č. Darvinas, iš tiesų šią idėją daug kas kėlė dar iki jo. Pats Darvinas, jeigu tikėsime istorikais, „juodai” nemėgo moterų ir laikė jas „žemesnėmis”, turinčiomis  intelektą ne ką tepranokstantį gyvulio. Taigi jis ne toks jau geraširdis barzdotas seneliukas, kaip galima būtų pagalvoti. Tačiau dabar apie tai nepriimta kalbėti... Matote - autoritetas. Galiausiai jis vedė savo pusseserę, tačiau ir po to požiūris į moteris nepakito.

Č. Darvinas pasiūlė savo „prekę” pačiu laiku: vergų pirkliams evoliucijos teorija buvo pateisinimas, nes iš jos išplaukė, jog viena rasė (baltųjų) yra aukštesnė nei kitos. O jeigu tamsiaodis tik „kalbantis gyvulys” – vadinasi, galima su juo atitinkamai elgtis, parduoti arba net užmušti.

Darvino idėjos buvo prie širdies ir tiems, kurie nenorėjo pripažinti pasaulyje egzistuojant antgamtinę realybę: žmogus išsivystė iš beždžionės! - džiūgavo jie radę pakaitalą sukūrimui. Tegul ir mažai kuo pagrįstą. Tą mintį it prisirpusią uogą vėliau kramtė visokie mąstytojai materialistai, o po Spalio perversmo Rusijoje – ir bolševikai. Jeigu nėra nieko aukščiau už žmogų, vadinasi, pats žmogus ir sprendžia, kas gera ir kas teisinga! Žmogus yra viešpats! Bėda tik, kad kiek žmonių, tiek ir nuomonių... Kur tai nuvedė – jau žinome.

Mintis apie rasių vertės netolygumą labai patiko ir fiureriui: jeigu yra „žemesnės” rasės, tai galima jas tiesiog išnaikinti! Ir, kaip sakoma, nuo žodžių prie darbų!

Ir šiandienos pradinukams brukama į galvas sena pasakėlė, esą žmogus išsivystė iš beždžionės. Nesvarbu, kad senelio Darvino mintis apie evoliuciją – skylėta it tinklas, ir tai pripažįsta patys mokslininkai, dargi ne kreacionistai (tikintys sukūrimu), tačiau šiai dienai nieko geriau neturima, o pripažinti „kažkokį” sukūrimą – jūs ką, ponai?!

Jeigu tikėsime, jog pati gamta „eksperimentavo” milijonus metų, kur yra visos nepavykusių eksperimentų liekanos – tarpinės evoliucijos aklaviečių grandys? O jų turėtų būti nepalyginamai daugiau negu „kokybiškos produkcijos”?

Tarkime, kačių ar kuri kita populiacija gali per ilgą laikotarpį pakeisti spalvą, kūno proporcijas ar pan. Tačiau katė vis tiek liks kate, o ne virs kita rūšimi. Juokiamasi, jog sprogus Černobylio jėgainei atsirado nauja kačių veislė - Dono sfinksai – katės, neturinčios kailio. Net jeigu ir taip, katės vis tiek netapo šunimis arba triušiais...

Praėjusio amžiaus pradžioje sovietų mokslininkai atkakliai bandė sukryžminti juodaodes moteris su žmogbeždžionėmis. Slaptus nežmoniškus eksperimentus nutraukė patys čiabuviai, ir „naujos rasės” kūrėjai turėjo gėdingai sprukti atgal į Rusiją. Netgi dabar, kai iki smulkmenų žinoma ląstelės cheminė sudėtis ir sandara, dar ne viena pasaulio laboratorija jos nesukūrė, nes gyvybė yra kažkas daugiau...

Gamtoje viskas juda irimo, chaoso link. Pastatykime namą ir palikime likimo valiai. Praeis 100-200-500 metų ir jo neliks. Mokslininkai teigia, jog kažkada neliks ir mūsų žemės, saulė galimai taps baltąja nykštuke ar pan. Vadinasi, savaime pati gamta nekuria, o tik yra terpė, kurioje tarpsta gyvybė.

Iš kur atsirado gyvybė? Materialistai tvirtina, esą tai atsitiktinumas, gamtos jėgų žaismas... Gerai. Susodinkime prie rašomųjų mašinėlių visas žemėje gyvenančias beždžiones, dideles ir mažas. Tegul jos barbendamos klavišais per milijonus metų atsitiktinai sukuria kad ir tokį mažmožį kaip K. Donelaičio „Metai”. Kokia tikimybė? Nulinė. O štai nesulyginamai sudėtingesnis darinys – gyva ląstelė – anot Darvino pasekėjų, atsirado savaime ir „netyčia”. T. y., chaosas sukūrė tvarką...

Menu, buvau gal trečiokas, kai kartą grįžau iš mokyklos su metais vyresniu draugu. Jis pakvietė užsukti į svečius, girdi, kartu paruošime pamokas, pašaudysime iš lanko į taikinį... O pas jo motiną buvo užsukusi senyva kaimynė. Pamačiusį Kaziuką, ėmė juokais klausinėti, kiek tas dvejetų namo parnešęs? „Aš dvejeto negavau, bet penkis. Iš gamtos”, - paaiškino draugas. „Ir ko gi mokytoja tavęs klausinėjo?” - susidomėjo kaimynė. - „Atsakinėjau, iš kur atsirado žmogus”, - išrietė krūtinę dėmesio pamalonintas Kaziukas. - „Mat kaip. Tai ir man papasakok”, - paprašė.

„Prieš milijonus metų žemėje buvo visokių dujų, žaibavo ir atsirado gyvybė. Nežinau, gal bakterija, gal kas? Ji vystėsi, vystėsi, ir atsirado vabalai visokie ir kirmėlės. Tie vystėsi, vystėsi ir atsirado varlės, driežai, gyvatės, žuvys. Jie vystėsi toliau ir tapo paukščiais ir visokiais gyvūnais, o tie vystėsi, vystėsi, kol tapo beždžionėmis. O iš beždžionės išsivystė žmogus!” - kone vienu ypu išpoškino mano draugelis lyg gerai išmoktą daugybos lentelę.

„Kaziuk, o argi ne Dievas sukūrė žmogų, žemę, saulę?” - pasidomėjo kaimynė.

„Neee... - gudriai išsišiepė draugelis, rodydamas vadovėlinę išmintį. - Tai ponai kunigai ir kiti darbo žmonių išnaudotojai sugalvojo, kad žmogų, Mėnulį ir planetas sukūrė Dievas...”

Rūškana kaimynė pakilo iš savo vietos.

„Galvinys tas mūsų Kaziukas, - greitakalbe prabilo iki šiol tylėjusi draugelio motina. - Mokyklos bibliotekoje turbūt visas pasakų knygas perskaitė!”

„Taigi, kad pasakų... - daugiareikšmiai pratarė kaimynė. Trumpam stabtelėjusi prie durų ji palingavo galvą ir žiūrėdama į sutrikusį mano draugelį pusbalsiu pridūrė: „Vajetau, toks jaunas tu, Kazeli, o jau „durnas”!

Taip sena, mažaraštė kaimietė įvertino senelio Darvino teoriją, o gal tik dar vieną mokslo evoliucijos aklavietę?

Kęstučio PABIJUTO pieš.