Romualdas BALIUTAVIČIUS

„Artėja Verbų sekmadienis, o po jo - Velykų šventės, - sako redakcijon užsukęs šiaulietis gamtininkas, knygų bei straipsnių autorius, Šiaulių miesto garbės pilietis Stasys Gliaudys. - Ir vėl prekiautojai niokoja mišką, glėbiais nešdami parduoti retus, naudingus bei saugotinus augalus. Todėl aš, gamtininkas, negaliu į tai ramiai žiūrėti...”

Iš tiesų, šiomis dienomis pasidairius po turgavietę, prekybcentrių prieigas ar bulvarą matyti, kad saugomus augalus pardavinėja ne vien tik galo su galu nesuduriančios senutės, bet ir įmitę vyrukai bei tetulės, kurių rankos ir galvos, ko gero, labiau praverstų kitose srityse nei laukinių augalų niokojimas.

 

„Kaip būdavo mano jaunystėje? - dalijasi gamtininkas. - Prieš šventes pagal seną paprotį sudaigindavo avižų arba kitokių javų – patikrindavo jų daigumą. Į vidurį dėdavo vieną kitą margutį arba įstatydavo avinėlio su vėliavėle skulptūrėlę, simbolizuojančią Kristaus pergalę prieš mirtį. Daigyną laikydavo pačioje garbingiausioje vietoje.

Prie margučių stalo tinka lazdyno, beržo, o ypač – karklo šakelės su sidabriniais „kačiukais”. Taip pat ir ankstyvosios gėlės. Anksčiau pamerktas vyšnių arba slyvaičių šakeles šventėms galima netgi pražydinti, o jeigu laiko nebedaug, spės sulapoti serbentų arba agrastų ūgliai. Javų želmenis gali pakeisti samanos, žodžiu, pasirinkimas išties nemažas.”

Tačiau gamtininką nemaloniai nuteikia plintantis įprotis šventinį stalą puošti pataisų, vadinamųjų driekenų, žaliomis girliandomis. „Kiekvienais metais prieš šv. Velykas šiais retais bei saugomais augalais nuklojami prekystaliai, stovi  turguje jų prikimšti maišai, prekiaujama iš automobilių bagažinių. Galima tik įsivaizduoti, kaip kaskart nukenčia miškas!” - piktinasi S. Gliaudys. Pasak jo, dažniausiai raunami vaistiniai arba šarkakojai pataisai. Tai naudingas, bet, deja, retėjantis sausų pušynų ir aukštapelkių augalas. Pataisai sunkiai dauginasi. Kol iš sporos išauga naujas augalas, praeina 20-30 metų. Jų gentainiai žėlė prieš 350 mln. metų, todėl pataisai ne tik miško grožis, bet ir tolimos praeities gyvieji paminklai, nusipelnę mūsų pagarbos ir apsaugos”, - įsitikinęs gamtininkas.

Ne mažiau niokojami ir kadagynai – dažnas Verbų sekmadienį bažnyčion nešasi kadagio šakelę. O jeigu yra paklausa, be abejo, bus ir pasiūla. Toks rinkos dėsnis. Todėl šių puikių orą valančių augalų prieš Verbų sekmadinį pamatysi pardavinėjant visur. Ir niekas turbūt neskaičiavo, kiek jų išparduodama ir kiek paskui išmetama, kas nebuvo parduota. Juk nuplėštos šakelės atgal nebeprilpdysi. Gamtininkas tuo tarpu siūlo prie namų auginti domestikuotas kadagių rūšis, kurių priežiūra nereikalauja ypatingų žinių ar gebėjimų. Šitaip būtų saugomi laukiniai augalai. Vis dėlto dažnas eina paprastesniu keliu – važiuoja į mišką arba perka augalus iš gatvės prekeivių. Moralės požiūriu tokie pirkėjai mažai kuo skiriasi nuo saugotinų augalų niokotojų.

Skambiname Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkui Algimantui Laciui. Jis mandagiai paaiškina, jog sąvoka „gyvoji gamta” jungia visa, kas juda ar bėgioja, o augalai į šią kategoriją, deja, nepatenka. Ir pasiūlo kreiptis į miesto agentūrą. Taigi mūsų gamtos, kaip vientiso gyvo organizmo suvokimas, pasirodo, skiriasi nuo valdiškojo suskirstymo... Ką gi, nors žvėrelius saugo. Ir tas gerai...

Susisiekėme su Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių miesto agentūros vedėju Alvydu Kairiu, klausdami jo, ar žino, kad niokojami saugotini augalai, o jeigu taip - kokių priemonių imtasi padėčiai pakeisti?