Užbėgdamas už akių galimam skaitytojo klausimui, kodėl gi šneka bus ne apie Šiaulius, bet sostinę, pasakysiu, jog tai sąlygota dviejų dalykų. Visų pirma, nesinori reklamuoti vietinės kalbos darkytojų „firmas“ miesto laikraštyje.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Antra, pastaruoju metu daugybę laiko praleidžiu Vilniuje, o dienų dienas važinėjant viešuoju transportu sostinės firmų ir firmelių iškabos tiek įsiminė, jog nutariau kai kuriais pastebėjimais pasidalyti su jumis. Ir ypač daug to gero pasukus į sostinės pakraščius, tolėliau nuo centro, kur, matyt, beveik nepažvelgia budrios kalbos saugotojų akys...
Kai Nepriklausomybės atgavimo aušroje ėmė dygti komercinės krautuvėlės (tarytum jos dar galėtų būti nesiekiančios pelno), jų savininkai, atrodė, lenktyniauja, kuris savajai sugalvos keistesnį pavadinimą. Miestuose priviso daugybė nieko nesakančių firmelių, kurių vardus betardamas, rodosi, tuoj išsinarinsi liežuvį.
Pradėkime nuo to, jog bet kurios firmos (jei tik ji nėra registruota užsienyje) pavadinimas turėtų būti lietuviškas arba bent jau atspindėti tai, kuo čia užsiimama. Tikrovėje yra kiek kitaip: daugelis lietuvaičių it susitarę „nedraugauja“ su gimtąja kalba...
Štai automokykla pavadinta „Draiveris“. Nuo angliškojo „driver“. O kodėl ne lietuviškai? Kodėl ne „Vairuotojas“? Turbūt orientuojamasi į potencialių klientų intuityvų norą pirmenybę teikti tam, kas ne mūsiška, kas bent jau kvepia užsieniu, tegul ir nuo tarakonų išdezinfekuotame vietinio daugiabučio rūsyje...
Kita panaši mokyklėlė turi lietuvišką pavadinimą, tačiau kokį! „Visagalis“! Ne, su dangumi jokių sąsajų. Greičiausiai norėta pasakyti, jog nėra tokios markės automobilio, kurio nesugebėtų paversti metalo laužo krūva čia iškepti „visagaliai“ naujokai.
Dar kita tokia mokykla savo reklaminiame stende po programų ir kontaktų pristatymo priduria, jog „Papildomas mokymas su „Hyunday“ automobiliu“. Taigi būsimieji vairuotojai, ponaičiai ir panelytės, neturėkite daug iliuzijų: pagrindinio praktinio vairavimo kurso neužteks, ir geriausia tam nusiteikti iš anksto bei pradėti ieškoti lėšų...
Kirpykla irgi pavadinta ne mūsiškai: „Liamour“ – regis su pretenzija į prancūzų kalbą. Bet tiek čia to prancūziškumo...
Kalvarijų gatvėje netoli vienas nuo kito stovi salonai „Deja vu“ bei „Shamanas“. Sprendžiant iš pavadinimų, juose užsiimama burtininkavimu arba ateities spėjimu. Pirmasis jau tuščias, matyt, paranormali praktika nedavė šeimininkams pelno (meluoti juk irgi reikia mokėti) - beliko patalpas išnuomoti. „Shamanui“ regis sekasi geriau – gal todėl, kad savo laiku pavadinimas buvo sutvertas laikantis angliškosios rašybos taisyklių: įterpta „sh“ vietoje „š“. Pasirodo, dvasios kažkodėl irgi nemėgsta lietuvių kalbos...
Renovuoto penkiaaukščio fasadą puošia iškaba „Hotel Simple“. Na, ne lygis pavadinti lietuviškai, nors tu ką. O juk kaip gražu būtų perskaityti „Viešbutis „Barakas“ ar pan.
Skaitydamas firmelių pavadinimus, priėjau išvadą, kad jų steigėjai dar pasižymi ir savitu humoro jausmu. Štai firma „Laiva“ neturi nieko bendro nei su laivais, nei su valtimis – gamina antspaudus.
Mažyčio kioskelio prie turgaus vartų savininkas jį kažkodėl pavadino „Daniška užkandine“. Kas čia daniško? O vienu metu toje, atsiprašant, užkandinėje tilptų nebent trys nykštukai.
Kitas kioskelis netoli Žaliojo tilto pirkėjus masina irgi ne mažiau pretenzingu pavadinimu: „Paryžietė“. Žemiau esantis užrašas patikslina: „Submarinai“. Submarinas – išvertus iš anglų kalbos – povandeninis laivas. O gatvės kulinarijoje - išilgai perpjautas ir mikrobangų krosnelėje pakaitintas batonas su įdaru. Puiki priemonė priaugti kilogramų... Sveiką, subalansuotą mitybą vertinančioms paryžietėms tikrai reikėtų susidomėti ir, susėdus į autobusą, leistis į ekskursiją pamatyti šio pasaulio stebuklo.
Šypseną kelia parduotuvė, pasidabinusi iškaba: „Maistas sportui“. Kitaip tariant, sportininkams maitintis nebūtina – vien tik sportui. Kitas krūmelis puošiamas iškaba „Viskas elektrikams“. Jeigu esi mokytojas, santechnikas, vairuotojas ar profesorius – čia geriau neiti. Neaptarnaus.
Panašu, kad humoro nestokojo ir odontologijos kabineto savininkas, ant stiklo užrašęs: „Svarbiausia – jūsų šypsena“. Kurgi ne: pagalvojus apie visus tuos inkvizitorių instrumentus, taip ir traukia šypsotis.
Dar viena krautuvėlė, pro kurią kasdien pravažiuoju, vadinasi „Būk mama“. Kitaip sakant, užsuk, o visu kitu pasirūpins mūsų specialistai, suteikdami devynerių mėnesių garantiją.
Netoli esanti kita aptriušusi „kišenė“ siūlo pirkėjams deimantinius įrankius....
Kaip jums patinka soliariumo pavadinimas „La Bamba“? Oi, neišeina pasinaudoti turtingu lietuvių kalbos žodynu: „Saulutė“, „Įdegis“ ar bent  „Rudoji bamba“. Reikia svetimybių...
Yra sostinėje ir „Šatrijos“ kirpykla“. Neaišku, dėl ko pirmas pavadinimo žodis rašomas kabutėse – gal „Šatrija“ - tai pseudonimas? O štai merdėjantis per kaminą išrūkusio banko kioskas vis dar vilioja klientus: „Visi žino: verta turėti indėlį čia“. Kur jau čia nežinosi, ypač kai norėdamas jį atsiimti turėjai laukti valandų valandas arba net per visą naktį gairinant vėjams prie nesvetingų banko laukujų durų...
Linksmina ir Lietuvos pašto skyrius užrašu „Taisome laikrodžius“. Ko tik nesigriebsi, norėdamas išlikti „virš bangos“. Susidarė nuomonė, kad tai bene mažiausiai pakitusi struktūra mūsų gyvenime: persidažė pašto dėžutes, pasistatė kompiuterius, tačiau... Visada man būna tikra atrakcija, kai tenka užsukti į paštą, tarkime, atsiimti registruoto laiško: ieško jo darbuotojos, vienu pirštu baksnodamos į klaviatūrą, keturių ženklų per minutę greičiu, ir nieko rasti negali. Taip ir norisi patarti: spjaukit jūs į tas aukštąsias technologijas ir grąžinkite ant stalų skaitytuvus – bent nereikėtų eilėse laukti...
„Baldų rojus“... Turiu pasakyti, jog visi tie „rojai“, „centrai“ ir „pasauliai“ sako tik viena: jų šeimininkams akivaizdžiai trūksta fantazijos. Arba pakraštyje esanti „Centrinė gėrimų išparduotuvė“ – kažkodėl paskutinysis pavadinimo žodis kelia asociacijas, neva parduotuvė užsidaro ir skuba išparduoti joje esančias prekes. Bet dažniausiai tai tik dar vienas būdas vilioti pirkėjus: kainos čia neretai būna net aukštesnės nei kituose prekybos taškuose.
„Įrėminsime bet ką!“ – optimizmas trykšta iš rėmų dirbtuvėlės lango. Tau nepatinka savo ribų („rėmų“) nežinantis viršininkas? Tada kreipkis čia – padės. O štai izraelitai, panašu, cementą, glaistą ir dažus perka tik „Jeruzalės statybinėse medžiagose“, parduotuvėje, kuri yra ne kažkur už devynių jūrų, bet irgi sostinėje.
Pasakojimą galima būtų tęsti dar ilgai. Bet pakaks. To gero apsčiai rastume ir Šiaulių gatvėse. Juolab kad sostinėje regėjau tikrai giliamintiškų iškabų. Pavyzdžiui, automobilių apsaugos sistemas montuojanti įmonė pasivadino išties gudriai: „Lapinas“. Arba vienas baras pasidabino iškaba „Planas B“. Kitaip sakant, jei paskambins iš kurorto Turkijoje grįžusi širdies draugė, eisiu į pasimatymą. Tai planas A. Jeigu ne, pasinaudosiu planu B – eisiu į barą išgerti...