Mykolas DEIKUS
Prisigėrė dvi pelės šnapso ir sako: „Eime - katei dantis išdaužysim“. Tik ką bedaužyti net viešai išsiblaivinusiam valdančiajam peliukui, jei šlapi opozicijos kačiukai – seniai be dantų po šluotomis kiurkso. Užguiti, viešai kailiais iškarštais ir pažeminti. Todėl Valentino Mazuronio benefisas praėjusiame Šiaulių miesto tarybos posėdyje prilygo kruvinam broliuko Kličko susidorojimui su nupiepusiu kaimo Jurgeliu. Dulkant plunksnoms net tokie Šiaulių kaimo „šustriakai“, kaip amžinai kietas bičas Vytautas Juškus, tupėjo burnas langinėmis užsivėrę. (Gal bent jau malonumą bandė pajusti, kasžin?)
Iki posėdžio pabaigos po nokdauno kaip neatsitokėjęs, bet sulaukęs, kol žurnalistai išsiskirstys opozicijos vadas Justinas Sartauskas mėgino kažką inteligentiškai pyptelėti. Tik garsas gavosi ne toks jau labai inteligentiškas, par... don. Nei šiokis, nei tokis. Užtat politiškai korektiškas, idant konservatoriai nesupyktų. Ir nesupyko ant ištikimo beveik parteigenosse.
Pagarba žilam socialisto Mindaugo Stakvilevičiaus plaukui, bet – ne su demagogijos mašinomis universiteto inteligentams galynėtis. Todėl vienas bandė miauktelti, kur jaunasis Andrius, antras prisiminė Edvardą, trečias ir ketvirtas vis dar neatsigavo iš ketvirtus metus trunkančios komos ir ramia sąžine nusigrynino sąžiningai liepos mėnesį neuždirbtas kanceliarines.
Žodžiu, nostalgiškas besibaigiančios vasaros vaizdelis, it finalinis kadras iš seno sovietmečio filmo su palikta dulkino kurortmiesčio bufetava.
Šiaulių istorijoje dar taip nebuvo, kad valdantieji reitingus užsidirbinėtų mušdami opoziciją. Be gailesčio. Šiaulių istorijoje dar taip nebuvo, kad net laikraštininkai mušamos opozicijos gailėtųs – atvirai, ašarą išspaudė į ringo kampą įspraustos opozicijos vaizdelis. Juoko pro ašaras. Nes Valentinas Mazuronis, šiaulietiškai šnekant, naglai užpakalius opozicijos kačiukams išspardė už tai, ką pridirbo jo paties parankiniai. Lygioje vietoje ir be skrupulų.
Negražu mušti silpnesnius ir, ypač mergaites, Valentinai, labai negražu.
Opozicijos kačiukai į skudurus gavo už tai, kad Valentino Mazuronio parankiniai vicemerė Daiva Matonienė, vietinių „paksininkų“ lyderis Vidmantas Japertas ir laisvo oro direktorius Gintautas Mikučiauskas tautai neatvėrė Savivaldybės durų. Net spaudos ir visuomenininkų prie sienos kalami it marytės melnikaitės dantimis spynų laikėsi, lovio brolių privatumo neišdavė. Ir tam yra mažiausiai dvi priežastys.
Nepaisant per ketverius metus aiškios formos taip ir neįgavusios opozicijos (teorinės), valdančioji dauguma nėra tokia vienalytė, kaip atrodo, o jai priklausantys „paksininkai“ – nėra tokie įtakingi, kaip norėtų pasirodyti. Po to, kai STT smogė renovuotojams vicemerei Daivai beliko fotografuotis ir publikuotis čiobrelių pievose, nes prie rimtesnių reikalų moteriškės jau niekas neprileidžia. Raktus nuo Savivaldybės durų šiuo metu laiko sunkiai apibrėžiamais ryšiais (tai myli, tai nemyli, tai nelabai) su liberalcentristais susirišęs meras Genadijus Mikšys ir per kadenciją sustiprėjusios Tėvynės sąjungos frakcijos deleguotas administracijos direktorius Vladas Damulevičius. Po dešimtmetį trukusio draskymosi ši partija sugebėjo pagimdyti racionalistų Jono Bartkaus ir Vlado Damulevičiaus tandemą.
Ir antra. Pamėginkite išvardyti bent du darbus, kuriuos per ketverius metus nuveikė valdantieji peliukai. Aprūpinta mero ir jo uošvių šeima. Tai – viena. O daugiau? Todėl valdantieji peliukai artėjant rinkimams ir išsiruošė opozicijos kačiukams dantų daužyti.
Gaila gyvūnėlių.
P. S.
Teskstą perskaičiusi stilistė Romualda Urbonavičiūtė konstatavo, jog o pozicija - ne katineliai, o išromyti katinai.
