Šiauliečiai kolektyviai nešė vainiką ir suko jį aplink kupolę.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Akvilė PUŠINSKAITĖ
Lietaus neišsigandę šiauliečiai antradienio vakarą rinkosi Žaliūkų malūne, kur vyko Kupolinių šventė. Joninių išvakarės – stebuklingas metas, kai žolynai įgyja magiškų galių. Sakoma, kad trumpiausią metų naktį nuskinta jonažolė gali išgydyti net 99 ligas. O jeigu moteris nusiskins kraujažolę ir pasitrins pažastis, tai netgi galės skraidyti! Ko gero, nė viena šventėje to neišbandė, nes skraidančių moterų nesimatė, tačiau susirinkusieji nuoširdžiai linksminosi, gurkšnojo gardžią žolelių arbatą ir keliavo su savais žolynais pas būrėją.
Vainikai, kupolė ir gera nuotaika
Praėjus vartelius visus dalyvius pasitiko tautiniais rūbais apsirengę lietuvaičiai sakydami, kad per Jonines šiukštu negalima būti murziniems! Tad rankas su stebuklingu vandenėliu plovė kiekvienas šventai tikėdamas, jog taip nusiplaus visas nuodėmes.
Neišsigandę krapnojančio lietaus miestiečiai pamažu rinkosi, kol galiausiai visi nebetilpo troboje. Ko gero, drąsiausi šventės dalyviai – vaikai, šiems joks lietutis nebaisus – jie smagiai suposi sūpynėse ir žaidė. Merginos pynė vainikus, puošėsi Joninių išvakarėse surinktais žolynais ir ruošė ilgąjį Kupolių vainiką.
Neilgai trukus prasidėjo ir pats renginys – susirinkusieji čiupo vainiką ir sukdami ratus puošė kupolę. Ši simbolizuoja Pasaulio medį, kurio šaknys – tai požemis, kamienas – antžeminė dalis, o šakos – dangus. Kiek vėliau jaunos merginos ant kupolės mėtė savo vainikus. Sakoma, kad šie burtai išduoda, kada gi mergina ištekės – nugara atsistojusios į stebuklingąją kupolę ir per kairį petį mesdamos vainiką, jos turi skaičiuoti, kiek prireiks metimų, kol jos vainikas pakibs ant kupolės šakų. Metimų skaičius simbolizuoja metus, kuriems praėjus mergina ištekės. Smalsiausi vaikinai irgi neatsiliko – mėtė vainikus ir aiškinosi, kada ves.
Sušalusias rankas šildė artimieji ir gardžioji žolelių arbata, kuri, pasak arbatos virėjos, yra stebuklinga. Per Kupolines gaminama arbata turi stebuklingų galių – ji verdama ant laužo iš devynių Kupolinių išvakarėse surinktų žolelių. Puikią nuotaiką palaikė ne tik burtai, žaidimai ir arbata, bet ir tradicinės Joninių dainos.
Kupolinių burtai ir stebuklingas medus
Kol drąsiausi vaikučiai tik rinkosi į Kupolines, teko išbandyti ir jų atrakcijas. Viename namelyje šventės organizatoriai siūlė ne tik pinti vainikus iš žolynų, bet ir piešti anglimi stebuklingą Kupolinių puokštę ir spalvinti linoraižinius. Taigi per Jonines padarytas spalvotas piešinėlis primins gražią Kuplonių šventę Žaliūkų malūne daugeliui kitų dalyvių.
Paskui keliavome ir į kitus namelius – skanavome žolelių arbatą ir ragavome stebuklingąjį medų. Tokį medų teko skanauti pirmą kartą – ir žolelių, ir čiobrelių, ir mėtų medaus skoniai labai įdomūs! Galiausiai paskutiniame namelyje buvo įsikūręs jaunas vyras demonstravo savo pintas juostas – kaip jis pasakoja, tai šeimos tradicija. Jis jau 14 metų daro šias juostas, tad prireikus ir gana sudėtingą juostelę galintis padaryti per valandą.
Apsilankėme ir pas būrėją – tiesa, tik be stebuklingųjų žolynų, tačiau ji vis vien papasakojo apie Joninių burtus. Esą senovėje žmonės eidavo per devynis laukus ir iš ten rinkdavo žolynus, kurie išduodavo, kas įvyks ateityje. Būrėja Vitalija šventės dalyviams siūlė kas devynis žingsnius skinti po žolę ir taip daryti devynis kartus. Pasidaryti žolynų puokštę ir tada užsukti pas ją – tada jau ji išpranašausianti, kas jų laukia.
Joninių tradicijos gyvuoja visoje Lietuvoje
Šiaulių Aušros muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Sigita Milvidienė sako, kad Lietuvoje nėra tokio miesto ar kaimelio, kuriame per Jonines nedegtų laužas. Taigi ši vasaros šventė minima visur – žmonės laikosi tradicijų ir taip švenčia Kupolines.
„Manau, Joninės turi skirtingą reikšmę žmonėms. Vieniems ji yra tiesiog rytojus, birželio 24-oji – laisvadienis, kai galima nieko neveikti ir ilsėtis. Ko gero, dažnas turime giminėje Joną, Janiną ar Jonę, Janytę ir juos sveikiname šią dieną. Tai yra tikrai labai gražus vardadienis – mes nerasime tokio kito vardo, kuris yra taip gerbiamas, taip švenčiamas. Nors mes švenčiame ir Petrines, Antanines, ir Onines, bet tik vienam šventam Jonui yra suteikta garbė turėti šventinę dieną“, – mano S. Milvydienė.
Pasak jos, daugeliui Joninės primena trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos metą. Tradiciškai tiek ilgumas, tiek trumpumas arba lygiadieniai yra pačios svarbiausios datos metų cikle. Todėl švenčiamos ne tik Joninės, bet ir Kalėdos – saulėgrįžos metas.
S. Milvydienė pasakoja, kad vaikystėje Jonines ji šventusi kitaip – jos tėčio vardas buvo Jonas, todėl visa šeima ir giminė susirinkdavo, visi sėsdavo už bendro stalo ir turėdavo gražią šventę. Šventės organizatorė pastebi, kad per Jonines reiktų net tik alutį maukti ir šašlykų prisivalgyti, bet ir laužą užsikurti, vainiką nusipinti.
„Jeigu ir nenueisim į specialiai organizuotą Joninių šventę, tai vis tiek galima šiai šventei suteikti to atspalvio, kuris rodytų, kad mes nepamiršome savo tradicijų. Ne tik prisimaukti alaus ir prisivalgyti šašlykų, bet nusipinti vainikus, užsikurti laužą, pašokinėti per jį. Jeigu mergina nori su vaikinu būti visą likusį gyvenimą ar bent jau kažkiek tai laiko su juo draugauti, tai būtinai jie turėtų per Kupolinių laužą peršokti. Tai nereiškia, kad šokama, kai laužas dega – tai reikia daryti, kai jis nugriūva ir lieka tik žarijos. Būtina šokti dviese, tvirtai susikibus už rankų – daugeliui pavyksta, bet jeigu jums pasitaikys toks berniokas, kuris bešokant jūsų ranką paleis, tai daugiau į jį nė akies krašteliu nežiūrėkit“, – sako S. Milvydienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Dalyviai rinko devynis žolynus ir ėjo pas būrėją, kuri pranašavo, kas įvyks ateityje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Šventėje buvo siūlomi ir edukaciniai užsiėmimai – šventės dalyviai galėjo piešti anglimi ir spalvinti linoraižinius.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Mažiausieji labiausiai džiaugėsi švente – lietutis nė kiek netrukdė žaisti ir suptis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Atvykę į šventę šiauliečiai stebuklingu vandeniu nusiplovė savo nuodėmes.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
