Romualdas BALIUTAVIČIUS

Kuo įdomi ir kuo reikšminga Šiauliams Vytauto gatvė istoriniu požiūriu? To klausiame miesto įdomiosios istorijos žinovo, dizainerio Viliaus Purono.

„Nuo 15-o šimtmečio ligi 18-o amžiaus vidurio ji buvo riba, skirianti miestą nuo Pagyžių kaimo. Vėliau miestas kaimą „prarijo”, o gatvė ir toliau buvo vadinama „Pagyžiaus margais” (Margai - tai miestiečių daržai).

 

„Oficialiai ši gatvė – Pagyževskaja lava - pirmąsyk paminėta 18 šimtmečio pabaigoje, kai carienė Jekaterina darė miesto inventorizaciją. Vėliau ir iki Pirmojo pasaulinio karo gatvė turėjo kvailą pavadinimą - „Griaznaja ulica”. Atėję kaizerininkai gatvę pervadino ir 1915 metų atviruke ji vadinama grafo Hindenburgo „štrase”, nes grafas tuo metu buvo aplankęs Šiaulius.

 

Prie A. Smetonos gatvei vėl sugrįžo Pagyžių pavadinimas. O Vytauto gatve ji pavadinta ar ne 1940-aisiais? Jau buvo atėję rusai... Kas keisčiausia, kad pavadinimas išliko ir Lietuvą okupavus vokiečiams, ir prie Stalino, ir dabar... O juk bandyta ją pavadinti J. Janonio vardu, paskui buvo užėjęs „bizas” ją pavadinti Venclauskio vardu... Bet, ačiū Dievui, liko pavadinimas, prie kurio esame įpratę”, - sako V. Puronas.

 

Šioje gatvėje gyveno poetas J. Janonis, Venclauskai, daugybė studentų ir gimnazistų – čia nuomavosi butus. Gatvė įdomi dar ir tuo, kad neturi aiškios pradžios, kaip ir aiškios pabaigos... Kuršėnkelio pusėje ji lanku atsiremia į Vilniaus gatvę, o kitu galu remiasi į skardį ties Prūdeliu. Taigi ši gatvė „niekur neveda”.

 

Savo laiku Vytauto gatvėje pastatytas „Rūtos” saldainių fabrikas, o Vytauto - Ežero-Vilniaus gatvių sankirtų ribojamas plotas 1862 metų plane pažymėtas kaip „Randomanskij plac”, t. y. Randomanskio kareivinių aikštė arba kažkas tokio.