Bendrovės „Nirlita” direktorius R. Mickus įsitikines, kad versle negalima sustoti ėjus į priekį...
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Trumpas dosjė:
Rimgaudas Mickus, verslininkas, UAB „Nirlita” direktorius. Gimė Kupiškio rajone. Aukštaitis. Baigė Svėdasų vidurinę mokyklą. Studijavo Leningrade ir Maskvoje, aukštojoje inžinerinėje priešgaisrinės technikos mokykloje. 1977-ais grįžo į Vilnių. Dirbo priešgaisrinės apsaugos valdyboje. 1983-ais atvyko į Šiaulius. 12 metų dirbo priešgaisrinės apsaugos viršininku. Išėjo į atsargą. Turi atsargos pulkininko laipsnį. Asmeniškai prisidėjo kuriant priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą mieste. 1995 m. įkurė bendrovę „Nirlita”, kurioje šiuo metu dirba 32 žmonės.
Užaugino sūnų, kuris su savo šeima gyvena atskirai. Žmona Dalia dirba toje pačioje bendrovėje. Laisvalaikiu R. Mickus teigia užsiimąs dekoratyvinių augalų auginimu bei priežiūra. Prie namų turi nemažą parkelį. Praeityje jų privati valda Ginkūnuose yra pelniusi gražiausios apskrities sodybos vardą.
- Turėjote gana aukštas pareigas... Kas privertė viską mesti ir pasukti į verslą?
- Niekam nelinkiu dirbti statutinėse organizacijose tiek, kiek gali. Kartais kolegoms, mačiau, tikrai reikėjo išeiti, bet, užsibuvus, toliau darosi labai sunku surasti sau vietą, ypač jei dar esi vyresnio amžiaus. Pasirinkau gyvenimo tarpsnį, kai dar galima kažką kurti, kai dar leidžia jėgos. Verslas – valstybės pagrindas. Čia sukuriama pridėtinė vertė. Prieš 21 metus teko prisidėti kuriant Šiaulių pramonininkų asociaciją, kurios tarybos narys esu ir dabar. Taigi mačiau, kas yra verslas ir klausiau savęs: „O kodėl aš negaliu to daryti?”
- Kokie dalykai mokykloje sekėsi geriausiai?
- Tikslieji mokslai.
- Ar mėgstate pinigus?
- Mėgstu.
- Ar kada bent teoriškai bandėte suskaičiuoti, kiek jų reikėtų, norint patenkinti visus ligi vieno savo poreikius?
- Dabar? Reikėtų apie 10 milijonų...
- Vieno amerikiečių filmo herojus paveldėjo didžiulį palikimą, bet norint jį gauti, turėjo per mėnesį išleisti 30 milijonų, ir ne savo reikmėms. Ar susitvarkytumėte su panašia užduotimi?
- Patiko klausimas... Man įdomi jo filosofija. Išleisti ar investuoti? (Juokiasi.) Reikėtų pagalvoti kelias valandas... Turbūt pinigus skirčiau Šiaulių miestui.
- Ar dažnai darbe graužia sąžinė?
- Ne. Klaidų pasitaiko, bet tokių, kad graužtų sąžinė...
- Daug šekama apie valstybės paramą smulkiajam verslui. Ar jaučiate tą paramą?
- Nemanau. Šiandien čia dar daug ką reikėtų tobulinti. Sakykime taip: valstybė turi atsisukti į verslą.
- Sakėte, jog vidurinėje sekėsi tikslieji mokslai, vadinasi, skaičiuoti mokate. Ar visados versle 2x2 lygu keturiems?
- O, ne. Ne...
- Verslą pradėjote 1995 metais. Ar teko kokia nors forma asmeniškai susidurti su vadinamojo „laukinio kapitalizmo” apraiškomis?
- Ne. Tačiau mačiau susprogdintus žmones, aplink išsimėčiusias jų kūnų dalis. Ne vieną kartą. Pavyzdžiui, prie kapinių K. Donelaičio gatvėje... Tada žuvo du ar trys. Saugojo angelas? Kartais žmonės nori greitai ir visko turėti, labai rizikuoja. Aš gal ne taip rizikuoju.
- Turite didelę darbo patirtį – 28 metus vadovaujate. Jeigu šiandien pas jus ateitų pradedantis verslininkas, ką patartumėte?
- Pirmiausia išsiaiškinčiau, kiek jis tiki tuo, ką nori daryti. Pradėti reikėtų nuo šito. Reikia turėti žinių, išmanyti sritį, į kurią leidiesi. Turėti tikslą. Paklausti savęs - ką aš žinau, ko siekiu ir kaip tai padarysiu? Turi būti įsitikinęs tuo, ką darai. O visa kita...
- Ar daug dėmesio skiriate tam, kas vadinama „respektabilia išvaizda”? Pavyzdžiui, kiek jūsų drabužių spintoje kabo kaklaraiščių?
- Išvaizdai dėmesio skiriu gal ne tiek daug – anksčiau buvo kitaip, bet žinau, kur ir kaip rengtis. Tai yra būtina. O kaklaraiščių turiu tikrai daug. Kartais matau sportiniais drabužiais vilkinčius žmones ir vaikščiojančius po miestą, po parduotuves... Jie ne benamiai, ne stokojantys pinigų. Taip ir norisi priėjus paklausti: „O kur čia, tamsta, sportuoji?” (Nusijuokia.)
- Ar tikite reklamos jėga? Ar skiriate tam laiko ir pinigų?
- Manau, kad reklama gali daug...
- Tarkime, pas jus atėjo naujas žmogus, norintis įsidarbinti. Kokie reikalavimai keliami kandidatui?
- Pirmiausia žinios toje srityje, į kurios pareigas taikoma. Noras dirbti. Aš pažįstu žmones, bet negalėčiau trumpai nusakyti, pagal ką pasirenku. Pagal visumą, kaip jis kalba, ką masto ir ką moka, kur mokėsi, kur dirbo, ką pasiekė, kaip jis ateina, kaip elgiasi.
- Jeigu ateityje anūkai susidomės verslu, ką jiems patarsite - pasinerti į šią sritį ar vis dėlto siekti kitokios karjeros, tarkime, valstybės tarnautojo?
- Sūnus dirba versle. Kiekvienas turi susikurti sau vietą ten, kur yra tinkamas ir kur jam sekasi. Žmonės reikalingi visur ir visos profesijos yra geros.
- Visuomenėje gajus stereotipas, esą verslininkas – tai žmogus, kuris nuolat kenčia stresą, neranda ramybės, geria raminamuosius vaistus. Sakykite, ar gerai miegate naktimis?
- Yra, kaip pasakėte, bet jeigu netinka, eik į kitą darbą... Niekas nelaiko.
- Konkurencija. Ar įmanoma versle konkuruoti sąžiningai, nenusižengiant moralės principams?
- Aš taip ir darau. Galbūt ir nukenčiu, bet darau.
- Ar šiai dienai jūs, verslininkas, galite pasakyti, kad jau pasiekėte visko, ar vis dar puoselėjate kokių tai planų?
- Versle be planų negali – turi eiti vis į priekį. O kai tik sustoji, reiškia, pasuki atgalios...
