100 kilogramų netekusi Lietuvos šlagerių karalienė Vitalija Katunskytė džiaugiasi, kad Velykas gali sutikti artimųjų rate, ne scenoje.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

 

Zita KATKIENĖ

Beveik visos šventės ir savaitgaliai populiariosios muzikos atlikėjams – darbas. Tenka dirbti ir per Kalėdas, ir per Naujuosius metus. Tačiau Velykos - tokia šventė, kuriai nereikia nei skambių dainų, nei triukšmingų vakarėlių. Tai ir šlagerių karalienė Velykas leidžia ne scenoje, bet artimųjų rate, prie savo buto valgomajame stovinčio dvylikaviečio stalo, aplink kurį susirinks  patys artimiausi draugai ir negausi Vitalijos šeima. Tik gausaus stalo vaišės – ne jai. Atsikračiusi per 100 kilogramų Vitalija Katunskytė ir toliau valgo ne viską ir daug mažiau, nei pajėgdavo tada, kai dar nebuvo pasiryžusi skrandžio operacijai ir svėrė 195 kilogramus. 

 

 

Šiandien Vitalija Katunskytė sako drąsiai: „Jei būtų buvusi prieš dvidešimt metų galimybė veržti skrandį, nebūtų patyrusi tiek kančių“. Penktą dešimtį metų perkopusi dainininkė, per dvejus su puse metų po skrandžio veržimo operacijos netekusi beveik 100 kilogramų svorio, nesigaili prarasto malonumo daug ir skaniai pavalgyti. Nes tie malonumai, kuriais gali mėgautis netekusi didžiulio svorio, šimteriopai kompensuoja prarastuosius...

 

Niekada nepasimirš ir tas stresas, kurį teko išgyventi, kai sužinojusi tikrąjį savo svorį. „Aš visada galvodavau, kad sveriu apie 150 kilogramų ir nuolat rūpindavausi svorio metimu“, - pamena atlikėja. Tas galvojimas – ne iš dangaus. Niekada iki tol neteko svertis svarstyklėmis, kurios rodytų daugiau nei 150 kilogramų.  

 

Tik tą dieną, kai dalyvavo pokalbių laidoje pas Nomedą, buvo pasiūlyta pasisverti kitokiomis svarstyklėmis – veterinarinėmis. Ir dainininkė ryžosi. Svarstyklės parodė tikrąjį jos svorį – 195 kilogramai. 

 

„Tai mane pribloškė“, - pamena Vitalija patirtą stresą, nes net negalėjo įsivaizduoti, kad tokį svorį kasdien tenka nešioti. 

 

Vargino, deja, ne tik svoris. Vargino ir širdies veiklos sutrikimai. „Taip užspausdavo širdį, kad atrodydavo – uždusiu, nes imdavo stigti deguonies“, - pamena nesenus laikus Vitalija. 

 

Be baimės staiga numirti dėl deguonies stygiaus, vargino ir nepakeliamas skausmas. Skaudėdavo stuburą, klubų ir kelių sąnarius. 

 

Tokią ją, pasidabinusią plačia suknele, kurią pati Vitalija vadina „palapine“, dar gali matyti Lietuvos žiūrovai, mėgstantys per televiziją rodomus „Sveikinimų koncertus“. Dažnai žiūrovų pageidaujamų dainų „Pražydę sodai“ arba „Aš moteris“ rodomi seni įrašai, kuriuos Vitalija įrašiusi prieš operaciją.  „Tegu rodo“, - nusprendė Vitalija, žadėjusi paprašyti, kad neberodytų tų įrašų. Ypač po to, kai vaikaitis Kęstutis net išsigando: „Močiute, kokia tu čia baisi...“ Deja, tokia buvo realybė ir tuo, kad įrašas bus neberodomas, nepradings buvusi realybė, kurioje V. Katunskytei buvo tikrai sunku. 

 

 

Antsvoris Vitaliją Katunskytę vargino nuo vaikystės. „Tokie genai“, - sako moteris, tik paauglystėje buvusi ilgu kaklu ir lieknu liemeniu. Bet vos prasidėjo branda, ir svoris pradėjo augti. Aštuoniolikos ji jau svėrusi per 80 kilogramų. Mergina išgyveno ne tik dėl antsvorio, bet ir dėl to, kad jai buvo užkirstas kelias į sceną – nes per stora. 

 

Po kelerių metų buvo pasiryžusi mesti svorį... ligoninėje. Pasisekė. Per 33 gydymo dienas neteko net 35 kilogramų, o gydytojas, padėjęs įveikti nereikalingus kilogramus, netrukus pasipiršo. Deja, vestuves su pirmuoju vyru atšokusi moteris ilgai liekna figūra nesidžiaugė – svoris pradėjo augti ir prisidėjo dar keliomis dešimtimis kilogramų daugiau. 

 

Vėliau gėrė vaistus, padedančius įveikti antsvorį. Daug metų ji liejo prakaitą ir sporto klubuose – pavykdavo atsikratyti kelių dešimčių kilogramų, bet vos tik valios reikalai sutrinka – svoris vėl sugrįžta su kaupu.

 

„Mano visas gyvenimas buvo kova su antsvoriu“, - sako Šlagerių Karalienės vardą pelniusi atlikėja ir džiaugiasi, kad atėjo laikas, kai žmonės ėmė vertinti jos talentą, užsispyrimą ir niekas nebedraudė lipti į sceną, nors jos gabaritai toli lenkė grožio standartus.

 

Deja, galėjo nutikti taip, kad ir į sceną su savo svoriu jau būtų nebeužlipusi. Be tablečių nuo skausmo net nesiryždavo eiti dainuoti. Stuburo slanksteliai nuo svorio taip susidėvėjo, kad gydytojas tik skėstelėjo rankomis: „Reikėtų išimtų visą stuburą ir įdėti kitą“. 

 

Tiesa, tie pokyčiai, kurie įvyko organizme, prisitaikiusiame nešioti didžiulį svorį, jau nebeišnyks. Neslepia Vitalija, kad ir dabar, kai neteko 100 kilogramų, stuburo skausmas nesiliovė, ir be tablečių nuo skausmo, kai per dieną tenka koncertuoti 2-3 koncertus, neišsiverčia. Taip yra todėl, kad stuburas apaugo „pentinais“, - į šonus atsikišusiomis atramomis, kurios ir laikė didžiulį svorį. Ataugos niekur nedingo, nors ir nebėra ką laikyti...

 

 

Po skrandžio veržimo operacijos Vilniaus universiteto Santariškių klinikos profesorius Gintas Brimas net 11 kartų veržė žiedą, nes svoris nenorėjo kristi. „Man net atrodė, kad nieko nepadarė – tik didžiulius pinigus išleidau vėjais“, - prisimena atlikėja prieš dvejus su puse metų patirtus išgyvenimus. Net ir po skrandžio veržimo žiedu operacijos ji jautėsi lyg niekur nieko. Po dviejų parų jau lipo į sceną ir koncertavo. Personalas stebėjosi tokia ištverme.  

Tačiau trokštamo rezultato vis nesimatė. Tik po penktos žiedo veržimo procedūros svoris pradėjo po truputį, pasak Vitalijos, tirpti. 

 

Tačiau realiai svorio kritimą pradėjusi matyti tik tada, kai pasiekė 160 kilogramų ir netekusi buvo apie 35 kilogramus. Ir tai – dėl tos pačios priežasties: buvo įsigijusi svarstykles, kurių viršutinė riba – 160 kilogramų. Tiek pasiekus – vėl svoris sustojo, vėl teko vykti į klinikas ir veržti žiedą. 

Tai, kad skrandis sumažintas, leidžia suprasti tik daug greičiau pajaučiamas sotumas. 

 

„Dabar trise valgome lėkštę sriubos, dar suvalgau pusę cepelino – ir visi pietūs“, - pasakoja Vitalija. Bet nesijaučia dėl to blogai, nes to organizmui ir pakanka – sotumas ateina labai greitai. 

 

Tik aštriai marinuoti šašlykai, kuriuos anksčiau labai mėgdavusi, stringa stemplėje ir juos gali tik... pakramtyti, kai jau labai norisi. Sukramčiusi mėsą išspjauna, nes užspringtų. Stringa ir virtos bulvės, tad gali valgyti tik skystą bulvių košę... Ne, Vitalija dėl to neišgyvena, nes alkanai jaustis niekada nereikia. Priešingai – nutinka ir taip, kad valgį visai pamiršta. „Vakar po dviejų su puse parų pirmą kartą pavalgiau, nes neturėjau laiko: buvo keturi koncertai, pasirengimo rūpesčiai, ir visai maistą pamiršau“, - pati stebisi ir aplinkinius stebina dainininkė, apie kurios pomėgį skaniai pavalgyti sklido pasakojimai. Ir pati Vitalija to neneigia – toks svoris iš oro neužauga.  

 

 

„Tik neprisipirk daug drabužių“, - patarė seniau svorio koregavimo problemas sprendusios draugės, kai pradėjo keistis Vitalijos drabužių dydžiai. Tačiau tik dabar, kai neteko 100 kilogramų,  gali įsigyti drabužių ir iš parduotuvių. Iki tol viską tekdavo siūti. Pačių didžiausių drabužių dainininkė neišsaugojo: „Atidaviau draugėms storulėms“, - šypsosi Vitalija ir džiaugiasi, kad jau gali rengtis kelnėmis, pirktinėmis palaidinukėmis, apie ką daugelį metų ir svajoti nebedrįsdavo. 

 

O dabar – sugadino kas nuotaiką, ir jau gali eiti į parduotuvę kokio stilingo drabužėlio... Ir vėl nuotaika sugrįžta. 

 

„Kaip gražiai atrodote,“ - dažnai pasako gerbėjai net ir gatve einančiai mylimai atlikėjai. Tačiau buvę ir tokių, kurie patarė... nebeblogti, nes taip galįs pradingti ir visas Vitalijos – sodraus, išskirtinio balso dainininkės žavesys. 

 

„Aš ne dėl grožio, ne dėl išorės ryžausi operacijai, tad ir dabar svarbiausia tai, kad savijauta daug geresnė“, - džiūgauja moteris, iškentusi nežinia kieno siųstą išbandymą... maistu, kurio per didelį kiekį teko keisti į minimalias porcijas. 

 

Ir to pakanka, kai širdyje – šviesu. Tiesa, Vitalijos širdis iki šiol laisva meilei, tačiau ji kupina draugiškumo, nuoširdumo. Jos išpuoselėtuose, stilinguose namuose nestinga svečių. 

 

Ir Velykų dieną susirinks gerų draugų būrelis, duktė Monika, vaikaitis Kęstutis.

 

„Visada buvau gera šeimininkė, tad ir turiu savo firminių patiekalų, kuriais pavaišinu svečius“, - Velykų stalo džiaugsmais dalijasi atlikėja. Ji keps ir virs firminę savo žuvį, pagamins firminę silkę ir kitokių velykinių skanėstų. 

 

Margučius jau keletą metų margina drauge su ūgtelėjusiu vaikaičiu Kęstučiu. Ir džiaugiasi tuo, nes tada, kai namie nėra vaikų, margučių marginimas nebetenka prasmės ir tikro džiaugsmo. Į Vitalijos širdį jis, tikrasis Velykų džiaugsmas, sugrįžo. Nes jaučiasi taip, lyg pati būtų dar kartą prisikėlusi. Kitokiam gyvenimui, kuriame daug daugiau džiaugsmo, nei kančios ir liūdesio.