Mūsų protėviai gerbė mirtį, galbūt kiek bijojo jos ir todėl visada atliko tam tikras apeigas. Tai darome ir dabar – per Vėlines visos kapinaitės švies ramiomis liepsnelėmis, gyvieji ateis aplankyti Anapus išėjusių savo artimųjų. Kodėl ši tradicija tokia gaji ir XXI amžiuje? Tad apie Vėlinių tradicijas, mirusiųjų pagerbimo istoriją ir mirties kultūrą mums pasakoja trys šiauliečiai – Šiaulių universiteto lektorė, muziejininkė Birutė Kazimiera Salatkienė, Šiaulių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai etnologė Diana Martinaitienė ir filosofas Jurgis Dieliautas. 
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Akvilė PUŠINSKAITĖ

Mirusieji pagerbiami nuo seno
B. K. Salatkienė sako, kad protėvių kulto reliktas yra visose dabartinėse civilizuotose kultūrose, gali skirtis tik forma. Protėvių kultas yra labai senas, jis egzistavo dar neandertaliečių laikais. Archeologų rasti žmonių palaikų kaulai ir kapai rodo, jog jau tada žmonės suprato dvigubą žmogaus prigimtį – esame kraujas, kūnas ir kaulai, o kita dalis – žmogaus dvasia ir protas.
„Mūsų dvigubas esybės sudėtingumas buvo suprastas, o mirusi giminės dalis buvo labai gerbiama. Jau tada žmonės suvokė, kad giminę sudaro tie, nuo kurių ji prasidėjo, ir tie, kurie gyvena dabar. Dėl to būta stipraus ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų, šis ryšys išaugino pagarbią baimę, pagarbų elgesį su mirusiojo kūnu. Antras dalykas – šis ryšys yra reikalingas, nes protėvių šiek tiek bijomasi, kad jie nesupyktų. Dėl to manyta, kad juos reikia pagarbinti. Gyvieji prašydavo pagalbos iš mirusiųjų, jeigu giminę ištikdavo koks nors pavojus, ligos ir t. t.“, – pasakoja muziejininkė.
Taigi ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų buvo būtinas ir labai reikalingas. Dabar mirusiųjų garbinimas yra susiaurėjęs – praktiškai tai tik viena diena per metus, kai einame aplankyti mirusių artimųjų, kartais pas saviškius užsukame per mamos ar tėvo dieną, jų gimtadienius.
„Lietuvoje randami kapai iš akmens amžiaus – mezolito ir neolito laikų. Ir matyti, kad pagarbus elgesys su mirusiaisiais jau tada buvo žinomas. Prie Kretuono ežero rastos kapavietės, kuriose buvo plokštelės su veidų pavidalais – manoma, jog tai yra mirusiųjų kaukės ir jog būta tokio pagerbimo papročio. Taip pat labai senas paprotys – tai laužų deginimas. Tai yra susiję ir su laidojimu, juk mes ir dabar turime indoeuropietiškus reliktus ir tradiciškai uždegame žvakutes ant mirusiojo kapo. Senesniais laikais būdavo užkuriamas laužas“, – sako B. K. Salatkienė.
Ugnis arba liepsna – tai tam tikras ryšys su buvusiu pasauliu, šis motyvas naudojamas tūkstančius metų.
B. K. Salatkienė pabrėžia – anais laikais tikėta, kad mirusieji iškeliauja į dausas, o ne į požemio karalystę. Dausos – tai tiesiog kita sfera, tikėta, kad mirusiajam reikia rūbų, papuošalų, daiktų, nes dausose žmogus toliau gyvena.
„Lapkričio mėnesį per Vėlines būta tam tikrų tradicijų – vėlės buvo kviečiamos į svečius, joms paliekama maisto, su mirusiaisiais šnekama, bendraujama, išsakomos bėdos. Mūsų ryšys su mirusios giminės dalimi yra sakralizuotas ir nuolat palaikomas, jis nėra susijęs su jokiomis pramogomis ar šventėmis. Lietuviškos Vėlinės yra visai kas kita negu Helovinas, – teigia B. K. Salatkienė. – Lapkričio 1-oji – tai jokia šventė. Tai yra rimties ir susikaupimo diena, kada mes šnekamės, guodžiamės ir giriamės savo mirusiesiems giminaičiams. Tai yra tokia pilnatvės, kapinių švytėjimo diena – visa tai geriau atbaido piktas dvasias negu visokie moliūgai ir triukšmas. Turime savo senas ir gilias tradicijas, todėl nesinorėtų, kad atneštiniai masinės kultūros dalykai darytų įtaką. Dabar jaunimas greitai perima Helovino tradiciją, tačiau visiškai nesigilina į esmę ir nesupranta, kodėl su mirusiaisiais reikėtų šnekėtis.“

Senos ir naujos tradicijos
D. Martinaitienė pastebi, kad dabartinės kapinių kultūros tradicijos skiriasi nuo senųjų – anksčiau nebuvo tiek daug gėlių, darželių, dar visai neseniai atsiradęs dalykas – akmeniniai paminklai, antkapiai.
„Akmuo buvo naudojamas – archeologai randa akmenų ratais apdėtų kapų. Tačiau taip, kaip dabar daroma, anksčiau to tikrai nebuvo. Turiu omeny, kad ant paminklų ir antkapių iškalamas vardas ir pavardė, kokia nors frazė, gimimo ir mirimo data“, – sako D. Martinaitienė.
Tačiau dabar epitafijos – užrašai ant antkapių – trumpėja, paprastėja. Pasak D. Martinaitienės, dabar viskas mažėja, trumpėja ir greitėja – nė vienoje srityje išimčių nėra. Kai kas net neberašo vardų, o tik kokios šeimos tai kapas. Neaišku, ar būtinai reikia viską tiksliai užrašyti.
„Visos tradicijos yra sąlygotos laiko, aplinkybių, įvairių įtakos šaltinių ir, manau, kad tai nei gerai, nei blogai – tiesiog taip yra, ateina tam laikas ir taip įvyksta“, – mano D. Martinaitienė.
Dabar mes esame labai sukišti į kalendorių, čia tikriausiai pasitarnavo krikščionybė. Dar ikikrikščioniškais laikais Vėlinės tęsdavosi mėnesį ir turėjo savo pavadinimą – tai Ilgės. Po visų rudeninių darbų vienas mėnuo buvo skirtas vėlėms pagerbti, jas pamaloninti, nes seniau žmonės tikėjo, kad jų giminių vėlės padeda užauginti derlių.
„Ugnis susijusi su anapusiniu pasauliu. Tikėta, kad ugnies arba žvakės šviesa parodo vėlėms kelią, jos pareina arčiau namų ir taip yra kviečiamos apsilankyti, pabendrauti. Tačiau tokios žvakutės, kurias mes deginame dabar – tai naujas dalykas. Netgi sakyčiau, kad dėl tokios naujos tradicijos į kapines prinešama labai daug stiklo, o tai yra nereikalinga ir neekologiška“, – sako D. Martinaitienė.
Kodėl lietuviams Vėlinės yra svarbios? D. Martinaitienė teigia, kad ši tradicija yra įaugusi į mus, kai kurie žmonės nė negalėtų paaiškinti, kodėl taip daro. Tai yra užkoduota mūsų pasąmonėje. Vieni šios tradicijos laikosi nuoširdžiai, kiti sukandę dantis atlieką pareigą, bet atlieka ir tai, ko gero, yra svarbiausia.

Mirties kultūra ir mirusiųjų garbinimas
Filosofas J. Dieliautas sako – kapinės mums yra svarbios, nes mes esame mirties kultūros žmonės ir mirtį vertiname labiau negu gyvojo gyvenimą, negu pačią gyvybę, o iš kitos pusės mes tokiu būdu kompensuojame tai, ko nepadarėme savo gyvenime, kol artimas žmogus buvo gyvas.
„Pati mirties kultūra yra daugiaprasmis reiškinys – tai ne koks nors gotų subkultūros mirties garbinimas atviru pavidalu, paslepiant tikrąsias priežastis. Čia labiau yra teatralizuotas visuomenės dalykas. Visa tai – labai gilūs dalykai, kurie yra mūsų neįsisąmonintose nuostatose, esamuose pasikartojančiuose papročiuose“, – teigia filosofas.
Vadinasi, kapinių puošyba – tai pavėluota pagarba žmogui? Tačiau J. Dieliautas nesutinka su šia mintimi. Iš vienos pusės, tai yra nenoras puošti patį gyvenimą ir nenoras patį gyvenimą garbinti, iš kitos pusės – šia puošyba mes pridengiame skolas, kiek mes tam žmogui ar tiems žmonėms esame skolingi moraline prasme. Tai nėra nesirūpinimas gyvaisiais, tai labiau dabartinės gyvenimo įvairovės, laiko trūkumo, vėluojančio dėmesio, įvertinimo pridengimas.
„Kitaip tariant, viskas dabar vėluoja, nesuspėjame. Be to, mes esame gana drastiška ir ekstremali kultūra su polinkiu į riziką, savižudybes. O iš kitos pusės, esame be galo vėluojanti, flegmatiška kultūra“, – mano filosofas.
Įdomu tai, kad yra tokių kultūrų, kurios nevertina mirties, kur kapinės yra netvarkingos, apžėlusios, karvės ganosi jose. Tačiau yra ir tokių kultūrų, kurios kapinėse puotauja, linksminasi ir mirtis yra šventė, o gimimas – liūdesys. Nėra išsakyta, kokios turėtų būti kapinės, koks turėtų būti mirusiųjų pagerbimas, nėra vienintelio varianto ir jo negali būti.
J. Dieliautas sako – pereikime per kapines ir pamatysime mūsų kasdienės veiklos atspindį. Pamatysime esančią tvarką, požiūrį, tam tikrą perdėjimą, neskoningumą – įmanoma rasti įvairių enciklopedinių bruožų.
„Antropologai įvardija du senus papročius, kurie yra raktas į civilizaciją. Tai valgymas, buvimas kartu kaip bendravimo ritualas ir mirusiųjų pagerbimas, atsisveikinimas, absoliutizuojant žmogaus išėjimą į kitą pasaulį. Kodėl nėra tokios pagarbos ateinančiam žmogui, kiekvienai į šį pasaulį ateinančiai gyvybei? Čia yra didžioji mįslė ir mes esame pusiaukelėje tarp meilės ir mirties. Čia meilė ir mirtis turi dar vieną sąveiką – ko negalime mylėti, nemokame mylėti, tai miršta arba mes patys tai numariname. Ir čia yra dar viena mirties kultūros dalis: nemokantys mylėti konfliktuoja arba smurtauja. Negebantys mylėti merdi visą gyvenimą, jie neišreiškia savo aistrų, todėl tam tikrą kompensaciją matome kapinėse, vykstančioje kompensavimo procedūroje – kapinėse išsirikiuoja iliuzijos, viltys, vaizdiniai, ornamentai, architektūra“, – sako J. Dieliautas.