Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Trumpiausias metų mėnuo vasaris prasideda sena, bet jau daugelio primiršta Grabnyčių diena, kurios ištakos, anot etnologų, siekia senųjų baltų laikus, vėliau susipynusi su krikščioniškąja tradicija švęsti tądien Kristaus paaukojimą, nors kai kur Lietuvoje dar išlikęs ir seniausias šios šventės pavadinimas – Perkūno diena.

 

Kas daugumai apie šią dieną žinoma – kad tądien šventinamos žvakės. Tačiau tai tik dalis tiesos.

 

 

Pats vasario dienos pavadinimas „grabnyčios“, sako Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laimutė Laurutytė, kilęs iš lenkų kalbos, reiškia šios šventės metu bažnyčioje pašventintas žvakes, lietuvių dar vadinamas graudulinėmis. 

 

Dar gali būti, kad per lenkų kalbą atėjęs šventės pavadinimas kilęs ir iš „grabo“ (karsto), ir iš „grom“ (perkūnija) pavadinimų. Beje, net ispanai šią dieną vadina La Candelaria (žvakių) diena – vadinasi, taip pat, kaip ir mes.

 

Taigi Grabnyčių esmė – vaškinių, dažnai vyniotinių - namų sąlygomis iš savo pačių pririnkto vaško ir lininio siūlo ant lentelės sukočiotų, žvakių šventinimas bažnyčioje, o parsineštų namo saugojimas, kad jos būtų uždegamos tik prie ligonio, mirštančiojo, per šermenis ar kitais panašiais atvejais.  

 

Pasak Laimutės Laurutytės, žvakių šventinimo tradicija per Grabnyčias dar ir dabar tęsiasi. Štai ir Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos bendruomenė vasario 2-ąją, jei nėra kaip šiemet paskelbtas karantinas dėl gripo, eina į Šventojo Ignaco Lojolos bažnyčią su žvakėmis ne tik, kad šios būtų pašventintos, bet ir tam, kad būtų išklausytas Evangalijos skaitinys apie Kristaus paaukojimą.

 

 

Dar mūsų eros ketvirtojo amžiaus pabaigoje vasario 2-ąją Jeruzalės ir kitose krikščionių bažnyčiose buvo švenčiama Viešpaties paaukojimo diena: vykdavo iškilminga žmonių ir kunigų procesija ir per pamokslą buvo komentuojamas Evangelijos pasakojimas, kaip keturiasdešimtąją dieną po gimimo Marija ir Juozapas šventykloje paaukojo Jėzų, kaip įstatyme buvo parašyta: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, o Dievo sūnų atpažinęs dievobaimingas vyras Simeonas juos palaimino.

 

Beje, ne visada, anot Laimutės Laurutytės, ši diena vadinta Kristaus paaukojimu: vadinta ir susitikimo su Simeonu diena, ir Mergelės Marijos iškilme, ir Šventojo Simeono diena, o šios dienos procesija ne visada buvusi džiugi, o ir su atgaila: kai kur procesijoje kunigai ir vyskupai vilkėjo violetinės spalvos kapas, visi dalyviai nešdavo graudulines žvakes.

 

Lietuvos bažnyčiose, panašu, tokios tradicijos neprigijo, tad pagrindinis šios dienos akcentas dabar yra žvakių šventinimas ir atitinkamas Evangelijos skaitinys. 

 

 

Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje Lietuvoje pasitaikę papročiai paaiškina, kodėl vasario 2-oji kai kur vadinta ir Perkūno diena.

 

Grabnyčių žvakės Lietuvoje, o ypač Žemaitijoje, visada buvo labai vertinamos. Jas ne tik specialiai šiai dienai patys darydavo, visada nešdavo šventinti, bet ir labai saugodavo, nes jas uždegdavo tik ypatingomis progomis: prie mirštančiojo, per šermenis, apsaugai nuo perkūnijos.

 

Nors pirmą kartą parsinešę iš bažnyčios Grabnyčių žvakes panaudodavo jau vasario 5-ąją, Šventosios Agotos dieną: tris kartus apnešdavo aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibų ir nuo visų kitų nelaimių. 

Uždegdavo šią žvakę ir užslinkus audros debesims pastatytą ant palangės, kol praeidavo perkūnijos grėsmė, ir dalį žvakės paslėpdavo statomo namo pirmojoje sankirtoje tuo pačiu tikslu, o suvalkiečiai tikėjo šia degančia žvake galintys prisivilioti turtus nešantį aitvarą. 

 

Tėvo Benedikto Andruškos pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Laimutė Laurutytė sako, kad šios liaudies pamaldumo praktikos savo laiku buvusios visai pateisinamos, juolab kad jos susiliedavusios ir su bažnyčios praktika. Pavyzdžiui, Žemaitijos kaimuose graudulinės žvakės buvusios uždegamos ir per gegužines pamaldas, ir giedant Kalnus, ir per gavėnią.