Skurdas yra viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės nesijaučia laimingi. Mūsų pagalbos reikia tiek jaunoms šeimoms, tiek vienišiems vyresnio amžiaus asmenims. Laiku suteikta pagalba jiems gali padėti sumažinti socialinę atskirtį, leisti pasijausti bendruomenės dalimi. Tai žinodami nevyriausybinių organizacijų nariai skatina kitus ir patys investuoja į šiandien skurstančių žmonių ateitį. Jiems teikia pagalbą maistu, rūbais, knygomis, vaistais ir ne tik prieš šventes, bet ištisus metus. Padėti galime ir mes, tereikia paremti įvairias organizacijų iniciatyvas. Aukoti galima ne tik pinigais, bet ir daiktais.
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Diana JANUŠAITĖ

Trūksta šeimos kultūros
„Ištisus metus lankome šeimas, kurioms labiausiai reikia pagalbos. Vežame maisto paketus ir juos atiduodame vargstančioms šeimoms. Rengiame įvairias akcijas, per kurias renkame lėšas, už jas nuperkame konkrečių daiktų, kurių šeimoms labiausiai trūksta“, – pasakoja Šiaulių apskrities nevyriausybinių organizacijų sąjungos (SANOS) pirmininkė Edita Navickienė.
Pašnekovė sako, kad žmonės, kuriems labiausiai reikia pagalbos, paramos neprašo. Jie nenori būti išmaldų prašytojais, nori patys užsidirbti. Todėl valstybė turėtų sudaryti sąlygas, kad žmonės galėtų oriai gyventi ir užsidirbti.
„Aš visada sakiau ir sakysiu, kad šeimos politika valstybėje turėtų būti pirmoje vietoje. Reikia rūpintis, kad žmonės nevartotų alkoholio, neatiduotų savo kūdikių, ypač sergančių, į vaikų namus. Šeima yra sveikos visuomenės pamatas, todėl pirmiausia reikia rūpintis šeima“, – savo nuomonę išsako E. Navickienė.
Ji pastebi, kad pas mus trūksta šeimos kultūros. Valstybė vis ką nors uždraudžia ir nesuvokia, kad draudimai nieko nekeičia. Pavyzdžiui, Lietuvoje vartoti, prekiauti narkotikais, užsiimti prostitucija yra uždrausta, tačiau vis tiek atsiranda tokių, kurie tuo verčiasi.
Todėl dorą pilietį reikia ugdyti nuo mažens. Padėti šeimai, kad ji įsikibtų į gyvenimą. Išnuomoti daugiau socialinių būstų, didinti minimalią algą, teikti paramą vaikui, jog jauna šeima liktų Lietuvoje ir neemigruotų.

Negali oriai gyventi
Pirmininkės teigimu, nelaimingiausi vaikai auga šeimose, kuriose girtaujama. Pasimokę iš tėvų, neretai jie patys užauga pašalpų prašytojais. Todėl dar darželiuose turėtų būti daugiau dėmesio skiriama pilietiškumo ugdymui. Vaikui reikia aiškinti, kaip uždirbami pinigai, kokia jų vertė, taip pat jis turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas.
„Šeimos vertybės turi būti pačios svarbiausios. Šeimą reikia kurti visam gyvenimui, o ne šiandien susituokti, o rytoj išsiskirti. Turime mokytis iš tų šeimų, tų žmonių, kurie kartu pragyveno penkiasdešimt ir daugiau metų kartu“, – pabrėžia SANOS pirmininkė.
Kaimynai, matydami, skurdžiau gyvenančią šeimą, taip pat neretai nori padėti, tačiau nežino kaip tai padaryti. Galvoja, ar reikėtų duoti pinigų, o gal paremti maistu ar rūbais. Tad kaip žinoti, kad jų auka nebus pragerta?
„Aš vaikus parsivesčiau pamaitinti – taip žinočiau, kad tie pinigai tikrai nebus pragerti. Tačiau pirmiausia reikia padėti tėvams atsistoti ant kojų, taip pat turi pasikeisti valstybės požiūris“, – atsako E. Navickienė.
Tai pat pataria neįžeidinėti skurstančių žmonių, bet stengtis jiems labiau padėti. Sudaryti sąlygas oriai gyventi ir užsidirbti. Ji pastebi, kad pensinio amžiaus žmonėms išgyventi iš savo pensijos yra labai sunku. Kai Vakarų pasaulyje senjorai, išėję į pensiją, keliauja po pasaulį, lietuviai visus savo pinigus išleidžia vaistams ir maistui.

Sunkiausia išgyventi jauniems
Vis dėlto, specialistės teigimu, šiais laikais daugiausiai pagalbos reikia jaunam žmogui. „Įsivaizduokite, kas nutinka, kai šeimoje gimsta neįgalus vaikas. Tuomet vienas iš tėvų iškrenta iš darbo rinkos. Maitintojas lieka vienas. Gerai, jeigu jis uždirba vidutinį atlyginimą, bet dažniausiai tik minimumą“, – akcentuoja nevyriausybininkų atstovė.
Be to, jaunas žmogus neturi nei buto, nei jokio užgyvento pagrindo. Tuo tarpu senjorai bent jau turi pagrindą po kojomis.
Paradoksalu, bet būtent jauni žmonės paramą priima sunkiausiai. Jeigu šeima nėra asociali, ji kabinasi į gyvenimą ragais, nagais ir visais kitais įmanomais būdais, pagalbos neprašo. Nevyriausybinių organizacijų atstovai, atsidūrę tokioje situacijoje, šeimą bando perkalbėti. Po ilgų pokalbių vieni paramą priima, kiti jos vis tiek kategoriškai atsisako.
Vieniši senoliai, kuriems labai reikalinga pagalba, taip pat dažniausiai tyli. Pagalbos prašo tie, kuriems jos nelabai reikia, be to, prašo daugiau, negu jiems yra skiriama.
Nevyriausybininkai nuvažiuoja į nurodytą vietą ir patikrina, ar tiems žmonėms paramos iš tiesų reikia. Jeigu žmonės paprašo daugiau ir parama vis tiek lieka nepatenkinti, bando jiems paaiškinti, kad yra tokių, kurie gyvena daug skurdžiau ir visai nieko neuždirba.

Geriems darbams neužtenka pinigų?
Nevyriausybinių organizacijų nariai neretai sako, kad gerų darbų galėtų nuveikti daugiau, jeigu savivaldybės jiems skirtų daugiau lėšų. Tačiau E. Navickienė mano, kad geriems darbams daryti daug pinigų nereikia: „Žinant, kad savivaldybių biudžetai yra silpni, savivaldybės kiek gali, tiek skiria. Kita vertus, pačios organizacijos nėra motyvuotos parašyti stiprų projektą ir pinigų prasimanyti kitais būdais.“
Ji svarsto, kad galbūt organizacijos nemoka tiksliai išdėstyti, kam yra skiriami pinigai. Pasiseka tik stipresnėms organizacijoms, kurios projektus rašo Europos mastu. Būtent jie dažniausiai ir gauna finansavimą.
Kaip ten bebūtų, SANOS pirmininkės nuomone, nevyriausybinės organizacijos yra labai reikalingos.
„Žmonės turi galimybę prisidėti prie tokių, kaip jie, susirasti bendraminčių ir sunkų laikotarpį išgyventi kartu. Kai silpnesni susiburia, o aplinkiniai jiems padeda, žmonės pradeda labiau pasitikėti savimi ir greičiau save realizuoja. Be to, veikdami išvien nesijaučia tokie vieniši“, – NVO naudą atskleidžia E. Navickienė.

Labiausiai trūksta maisto produktų
Šiaulių nevyriausybinių organizacijų konfederacijos prezidentė Vida Pociuvienė priduria, kad yra organizuojami įvairūs renginiai. Jų metu rengiamos įvairios akcijos skurdžiau gyvenantiems žmonėms. Taip pat teikiama parama rūbeliais, maistu, knygomis ir t. t.
Nevyriausybininkai lankosi pas kiekvieną individualiai arba su dovanėlėmis užsuka į senelių arba laikinos nakvynės namus ir pan.
ŠNVOK prezidentės teigimu, lėšų paramai dažniausiai gaunama iš bendruomenių tarybos: „Paremia bendruomenių taryba, tačiau kai lėšos bus skirstomos centralizuotai, jų nebegausime. Tai mums labai skausminga, nes žinome, kad visos lėšos liks Vilniuje. Vargu ar mums pavyks parašyti stiprų projektą, kad išsiskirtumėme iš kitų.“
Kol kas vyresnio amžiaus žmonės ir jaunos šeimos, gavusios dovanėlių, dažniausiai labai džiaugiasi. Pašnekovė pastebi, kad per šventes jiems labiausiai reikalingi maisto produktai, kad galėtų pasipuošti šventinį stalą.
„Daryti gera yra labai malonu, kai padedi kitiems, tau pačiam širdyje pasidaro labai gera. Nusibraukia visas vargas, organizaciniai rūpesčiai, kai tu pamatai laimingus veidus“, – apie tai, kodėl verta savanoriauti ir padėti skurdžiau gyvenantiems žmonėms, kalbėjo V. Pociuvienė.

Ragina dažniau aukoti
Šiaulių miesto neįgaliųjų draugijos pirmininkė Rolanda Petronienė sako, kad aplinkiniai galėtų būti aktyvesni ir vargstantiems padėti labiau. Anot jos, anksčiau prieš Kalėdas verslininkai dažniau pasiūlydavo dovanėlių, o dabar visi labai pasyvūs.
„Nelabai nori mums kas nors padėti. Ankstesniais metais gaudavome net naujų megztukų ir juos padovanodavome, o dabar neturime nė vieno naujo daikto. Apskritai, jeigu ką nors gauname, tai tuojau pat atiduodame skurstantiems“, – pasakoja R. Petronienė.
Ji sako, kad Šiaulių miesto gyventojai taip pat retai pasiūlo savo pagalbą. Galbūt jie yra įpratę aukas palikti paramų dėžutėse, kurios yra didžiuosiuose prekybos centruose. Vis dėlto šios aukos niekur nedingsta. Dažniausiai gautą paramą surenka Raudonasis Kryžius ir labdarą paskirto taip, kad žmogus gautų tai, ko jam labiausiai reikia.

Prieš šventes skurdžiau gyvenantiems asmenims labiausiai trūksta maisto produktų.
Ievos KLENAUSKAITĖS nuotr.