„Nieko nežinau: mano sūnus bus Aldonas, o dukra – Alfonsa”, - pareiškė dvynukų motušė, reikšmingai žvelgdama į savo vyrą.

„O kodėl ne atvirkščiai, - išsižiojo tas. - Ir apskritai - kokie čia vardai?”

„Labai normalūs vardai, - skubiai patikino pati. - Mano tėvas buvo Alfonsas, tai ir vardas dukrai bus Alfonsa arba Alfonsė. Berniukui Alfonsas netiks – labai jau dviprasmiška, na, pats supranti – Alfonsas! O va, mergaitei – skamba labai šviežiai. Pats tas. Sūnui duosime mano mamos vardą. Dėl tos pačios priežasties.”

„O kaip mano tėvai? Jie irgi vardus turi...” - nedrąsiai priminė dvynukų tėtušis.

„Nesąmonė būtų: Vacė ir Mortas. Vacė-pacė ir Morčius. Nė-už-ką!”

„Manai Alfonsa geriau? Užaugus ją trauks moterys, supranti? Sugadinsi vaiką!” - kontrargumentavo tėtušis.

Aistros vis labiau kaito. Galiausiai sutuoktiniai priėjo konsensuso: atsisakyti minties pavadinti vaikus giminių vardais, bet ieškoti originalių, dar negirdėtų. Be to, kūdikėlių vardai turėtų gražiai derėti tarpusavyje. Ir tam turėjo pasitarnauti namų biblioteka.

„Pavadinkime dukrą Diarėja. Labai gražiai skamba”, - pasiūlė žmona, vartydama medicinos terminų žinyną.

„Tu, matyt, kuoktelėjai? - išpūtė krūtinę vyrelis. - Jokių diarėjų. Žinau, kaip „skamba”! Tada verčiau jau Mantryda ar kaip nors panašiai. Vis lietuviškiau...”

„O kaip tau berniuko vardas Soliteris?“

Vyrukas tik piktokai dėbtelėjo į vardus generuojančią savo pačią.

„Anksčiau Rusijoje būdavo priimta kūdikiams suteikti idėjinius vardus. Pavyzdžiui, Revoliucija, Komuna, Vladilena (Valdimiras+Leninas)...” - tarė po pauzės dvynukų gimdytojas.

„Žinau. Anuomet dar toks anekdotas buvo. Žadina uošvė žentą: „Pabusk, Leninai, kelk Revoliuciją, Piatiletka apsikakojo... - išsiviepė žmona. - Rusiškų vardų jau gana. Galėtų būti Smetona, tačiau vėliau vaikai mokykloje Grietine pravardžiuos. Negerai. Be to, koks būtų vardo malonybinė forma? Smetonėlė ar Grietinėlė? Jeigu jau nukrypome į patriotiškumus, dukra galėtų būti... Laisvė?”

„Laisvė jau yra. Kažkur tokį vardą girdėjau arba skaičiau. Be to, asocijuojasi su laisvu elgesiu, - patikino vyras. - Verčiau jau Turbulencija, o sūnus - Lanžeronas.” Nes šeimos galva buvo didelis aviacijos fanas ir netgi vieną kartą anais laikais skridęs „kukurūzniku” iš Meškuičių į Palangą.

„Liežuvį galima nusilaužti, - paprieštaravo žmona. - Kas per žodžiai! Neaišku, nei ką jie reiškia.... Ir apskritai.”

Šeimo galva šį kartą nutylėjo. Dar daugiau: jam mirtinai įgriso šitas jau antrą mėnesį besitęsiantis nevaisingas disputas dėl kūdikių vardų...

„Frontonas ir Kolombina”, - balsiai mintijo pati.

„Trombonas ir Babina”, - antrino vyrelis, kuris nė nesiūlė pažvelgti į kalendorių ir išsirinkti daugiau ar mažiau žinomą vardą: ši tema buvo svarstyta bei atmesta kaip nuvalkiota dar praėjusį mėnesį. Jokios prasmės vėl grįžti prie to paties. Nebuvo prasmės vardų ieškoti ir tarp gyvenančių arba kada nors gyvenusių garsenybių, filmų, literatūros herojų: jeigu jau toks vardas išlindo į viešumą, galima neabejoti, kad jį tikrai kas nors turi. Dargi ne vienas...

„Sekrecija, Koncepcija, Aspartamas”, - sududeno šeimos galva.

„Bergamotė, Actutė, Rozmarinas”, - nenusileido pati.

„Kardanas, Propanas, Etanolis, Infliacija...”

„Konkordija, Filapija, Estrela...”

„Hadronas, Brušeta, Greitaveika, Organazmas...”

„Kalafiora, Pasiflora...”

„Determinantas...”

„Indulgencija”.

Sutuoktinių aistros kaito proporcingai pasiūlytų vardų skaičiui ir, kaip dažnai atsitinka, nejučiomis nuo vardų pereita prie kur kas asmeniškesnių dalykų. Dargi neliko neprisiminta, kaip pernai atvykusi uošvė pamiršo paskambinti ir, pastūmusi neužrakintas duris, užklupo savo mylimą dukrelę su žentu ne visai tinkamu metu ir ne visai tinkamoje vietoje...

„Jogurtas, Minaretas, Kolaideris...”

„Infliacija, Asenizacija...”

„Džokeris, Kardamonas...”

„Hebraja, Pachmela...”

„Mažoras...”

„Klipas...”

Prieš vidurnaktį sutuoktinius ėmė apleisti jėgos.

„Gal reikėtų kreiptis į gimines ir pažįstamus, - tarė pati. - Pasiūlytume apdovanojimą už geriausius vardus kūdikiams, pavyzdžiui, senąjį juodai balto vaizdo televizorių, arba senelio zaporožietį – vis vien šitiek metų be naudos kieme rūdija?”

„Nieko nebus, - paprieštaravo vyras. - Zaporožiečio jau ir į metalo laužą neįsiūlytum, nebent gerai primokėtumei...”

„O gal paprašyti, kad gimimo liudijimuose vaikams vardų neįrašytų. Tegul palieka tuščius laukelius - užaugs, patys pasirinks...” - dar bandė griebtis šiaudo dvynukų mama. Paskui balsai nutilo.

Kurį laiką kambarį užvaldžiusioje tyloje girdėjosi tik monotoniškas laikrodžio ėjimas.

„Sugalvojau! - staiga pašoko šeimos galva. - Sugalvojau! Išlaidų vienaip arba kitaip nebeišvengsime. Faktas. Tad suvadinkime gimines, pažįstamus, draugus ir kaimynus. Tegul padeda išrinkti kūdikiams vardus. Šimtas galvų - tai ne dvi! O ta pačia proga ir krikštynas atšvęsime, ir krikštatėvių nebereikės ieškoti...”

Šitaip į sutuoktinių poros namus sugrįžo ilgai laukta ramybė. O netrukus susirinkęs pulkas svetelių ir vardus išrinko – originalius bei skambius, ir krikštynas šaunias atšventė. Ir aš ten buvau, alų, naminę gėriau, per barzdą varvėjo, rytą galvos neskaudėjo... Kėliau tostus už naujagimius ir už jų gimdytojus, už Ateitį bei Progresą - tikrai negirdėtus kūdikių vardus...