Romualdas BALIUTAVIČIUS

Dizaineris, praeityje vyriausiasis miesto dailininkas buvo geros nuotaikos ir neslėpė plačios kaip meksikietiškas sombreras savo puroniškos šypsenos. Linksmybės priežastis, pasirodo, ta, jog kažkas nepatingėjo ir suskaičiavo, jog viename rimtame Savivaldybės posėdyje jis sutriauškė net tris (!) ledinukus ir savo negirdėtu apetitu papiktino dietos besilaikančias koleges bei bendrapilietes. „O ką man daryti? Tegul kitą kartą man pasiūlo kotletų, tada ledinukus paliksiu damoms”, - skėsčioja rankomis V. Puronas.

 

 

Jeigu rimtai, kiekvienas mūsų pašnekovo krustelėjimas kaskart iššaukia dalies miesto visuomenės priešpriešą, dažniausiai tos dalies, kuri vienaip ar kitaip save laiko susijusia su akademiniu menu. Girdi tai, ką daro V. Puronas, joks menas, kičas, prastas skonis... Ir kiekvienas jo pristatomas darbas pasitinkamas būtent šitaip - „šokiu su kardais”, kad gali įžvelgti ir tendencijas. Pats ramybės drumstėjas teigia nelaikąs savo kūrinių monumentaliojo meno pavyzdžiais – tai visai kas kita, tačiau ne mažiau reikalinga miestui. Kada beateitumei prie Talšos pakrantėje apsigyvenusios V. Purono „Lapės”, čia visados pamatysi besisukiojančius žmones – suaugusius ir vaikučius. Vadinasi, jiems to skardinio „žvėries” reikia. Tačiau visokiomis „koncepcijomis” bei „kontracepcijomis” žongliruojančiai akademinio meno apologetų daliai, ko gero, tai joks argumentas.

 

„Tai normalu. Per visą mano sąmoningą gyvenimą kitaip ir nebūdavo, - taip V. Puronas komentuoja savo oponentų elgesį. - Taip buvo tarybiniais laikais, tas pats ir dabar. Ano meto akademinė visuomenė irgi priešinosi bulvare atsiradusiam „Kopūstui”, „Gyvatei”, „Katinams” ir kt. Bet kai atėjo metas, nė vienas iš jų neatsisakė pasidalyti garbe. O taip, jie juk irgi dirbo, ieškojo, jie tam pritarė, visaip mane rėmė bei skatino...” - ironizuoja V. Puronas.

Aprašytąją situaciją pašnekovas vadina „provincijos teatro problemos”, kurių esą nereikia painioti su kūryba.

 

Štai kalėdinė eglutė: ar didelis menas - jos papuošalai? Tačiau kokią šventinę nuotaiką sukuria! „Ne prasčiau už kitus suprantu, jog mieste esama erdvių, kurias turi užimti monumetalusis menas, - sako dizaneris. - Bet dar yra kitokias funkcijas turinčių kūrinių: reklamos, dekoro, dvasingumo, bendravimo, kurie yra sudėtinga taikomosios dailės sritis, ir čia dizainas gali tarti savo svarų žodį. Daugelis šiuos dalykus „suvelia” - gal kad trūksta žinių, gal išsilavinimo. Netgi tie, kurie baigė „šiauliovkę” ir čia pasiliko, dažnai iki šitų procesų neprieina. Štai kodėl ne tik Šiauliai, bet ir kiti Lietuvos miestai žiūrint iš paukščio skydžio yra neįdomūs. Kodėl? Mes patys esame neįdomūs kaip asmenybės”, - teigia dizaineris.

 

„Yra, kas tave kaltina, esą lipi per galvas ir „pramušinėji” savo idėjas, nes dirbi Savivaldybėje, o kiti, galbūt talentingesni, bet  kuklesni, lieka nuošalėje...”

V. Puronas: „Įdomiausia, kad jie kaltina ne mane, bet save. Mane kaltinanti Šiaulių miesto  įvaizdžio kūrimo komisija pati yra atsakinga už konkursų skelbimą, idėjų rinkimą, kuriančių žmonių subūrimą – už visa tai, dėl ko aš buvau „išstumtas” į Sanitarijos skyrių. Ir dabar, kai jų kadencija artėja į pabaigą, dažnas, matyt, pajuto pakibusį damoklo kardą... Intuicija. Tai, ką aš vadinu „ateitį pajusti užpakaliu”. Čia pat rinkimai, o jie neturi, pabrėžiu, nė vieno darbo, kurį galėtų parodyti. O kiek yra dailininkų, kurių darbai užblokuoti būtent šitos komisijos!”

 

Pasak V. Purono, kai kurių jo oponentų virpuliai, esą Savivaldybės skirti 2000 litų paskutiniojo darbo - Damoklo kardo - cinkavimui nutrauks į dugną visą miesto biudžetą, skamba juokingai. Ką reiškia išskirtoji suma milijoninių skolų fone?

 

„Pasakysiu vieną dalyką, kurio jūs geriau nerašykite: kadangi nebuvo kaip apmokėti kardo cinkavimo, paėmiau pinigų iš kojinės – savo asmeninių santaupų. Juk tapo įprasta, kad dirbu dažniausiai savo laisvalaikio ir savo sveikatos sąskaita (pasižiūri į ne taip seniai lūžusią savo ranką). Tada kai kas iš vadovų mane pačiupo už rankos: „Viliau, mums jau gėda... Du tūkstančius miestas kaip nors suras...” Noriu padėkoti. Įdomiausia, kad iki tol jiems ypatingos šilumos kaip ir nejutau, bet va, ėmė ir padarė. Netrukus šitas miesto vadovų žingsnis pradėtas klaidingai traktuoti. Išpūtė burbulą, neva aš naudoju savo tikslams kokias „landas” Savivaldybėje ir pan. Bet tiek to - mes ir vėl lendame į „provincijos teatro užkulisius”. Galiu tik pridurti, jog savo algą aš užsidirbu, o už ką jau koks dešimt metų gauna atlyginimus tie, kurie turėtų spręsti šituos reikalus, klausimas neatsakytas”, - daugiareikšmiškai šypsosi V. Puronas.

 

„O kaip jūs vertinate V. Purono kūrybą - jo metalo lankstinius?” - klausiame miesto vyriausiosios architektės Rasos Budrytės.

„Puronas yra puikus kaip žmogus, ką čia bepridursi...” - tikina pašnekovė.

 

„Viename viešame pasisakyme apie šio dizainerio kūrinius, jūs teigėte, jog mieste yra daug menininkų, norinčių eksponuoti savo kūrybą, tačiau jie kuklūs, kuo netrunka pasinaudoti kiti – įžūlūs (suprask, tokie kaip V. Puronas, - aut. past.). Ar galite konkrečiai įvardyti, kas gi tie kuklūs menininkai ir ką jie siūlo miestui?”

 

R. Budrytė: „Aš nežinau... Šitaip aš nesakiau... Tai interpretacijos. V. Purono lankstiniai man asmeniškai nepatinka: yra negražūs, neestetiški, tačiau kiekvienas menininkas turi teisę į išraiškos priemones. Tai yra skonio dalykas. Galbūt tie menai turi būti tam tikroje vietoje”.

 

„Siūlote jo darbus surinkti ir uždaryti į „rezervatą”? O juk gyventojai mėgsta V. Purono kūrybą. Kad ir tą pačią „Lapę” – čia nuolat pamatysi žmonių...“

R. Budrytė: „Kol kada nors kas užsimuš. Man labai baisu, kai vaikai lipa ant jos”.

 

„Šiuo požiūriu ŠU Menų fakulteto studentų kūryba – avangardas, kuri jau tradiciškai kiekvieną gegužę eksponuojama parko teritorijoje – keliolika instaliacijų - smailaus metalo virbų, aštrios skardos ir pan. yra kur kas pavojingiau. Juk visa tai bet kada yra prieinama bet kuriam vaikui...”

 

R. Budrytė: „Kai kurie menai pavojingi gyvybei... Šiuolaikinis menas kai kada būna labai kontroversiškas. Juk savo laiku Eifelio bokštas Paryžiuje irgi buvo smarkiai kritikuojamas... Ir V. Putrono darbai (aišku, mastelis ne toks pat) taip pat turi teisę būti po saule, bet tik tam skirtose „crazy” teritorijose ir neužimti viešųjų miesto erdvių. Panašiai kaip Grūto parko statulos”.

 

„Vadinasi, „Lapė” užkariavo Talšos pakrantę?” - klausiame.

 

„Manau, kad taip”.

 

„Tačiau iki jos ten šimtą metų nieko nebuvo, ir, ko gero, dar šimtą metų niekas nebūtų statoma...”

R. Budrytė: „Nemanau, kad ten ką reikėtų statyti, o „Lapės” vieta galėtų būti kitoje ežero pusėje... Tačiau Viliui atrodė kitaip ir jis padarė taip, kaip jam atrodė. Tuos dalykus galima ir reikia spręsti, tik reikia norėti”.

 

„Sakoma, jeigu nori sužlugdyti gerą reikalą ar idėją, sudaryk tam komisiją...”

 

„Visiškai nebūtinai. Juk nesužlugdėme nieko svarstydami, kur reikia padėti tą mergaitę su dūdelėmis? Yra ir gerų dalykų, nereikia taip visai suniveliuoti... Bet skardos man nepatinka – jeigu jūs tą norėjot sužinoti. O Puronas kaip žmogus man visai simpatiškas ir labai įdomus...” - reziumuoja vyriausioji miesto architektė.

 

„Ar neatrodo, jog kaip tik tokie keistuoliai „puronai” puošia bei keičia pasaulį?”

 

R. Budrytė: „Vilių aš myliu labai, nors gal jam kitaip atrodo. Manau, jis turi teisę į saviraišką, tik dabar labai palinko į gigantomaniją...”