Garsus Šiaulių miesto dizaineris Vilius Puronas dar tikriausiai niekada negavo tokios šlovės, kaip dabar. Ji tiek pat karti, kiek ir saldi. Dizaineris sužinojo – esą stato jis čia visokius nelegalius suolelius, meninius akcentus. Visuomenė irgi skilo pusiau dėl dizainerio kūrinių. 
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Ką apie visą šitą „skandalingą“ savo veiklą mano pats V. Puronas?

– Kaip reaguojate į pastarųjų dienų „viralą“?
– Valio! Per tris dienas tapau vienu iš pačių populiariausių ir labiausiai žiniasklaidos moterų mylimu vyru. Tas kuriozas, kuris įvyko tarptautiniu mastu, tiesiogiai yra susijęs su manimi, Viliumi Puronu, su dizaineriu, ir tai man sukelia profesinį pasididžiavimą. Esu įsitikinęs, kaip ir mes visi, jog medelio sodinimo uždraudimas valstybės ambasadoriui yra aiški administracinio darbo klaida. Šitą nemalonumą kaltininkai bando užmaskuoti manimi. Per savo gyvenimą daug kartų esu auklėtas, muštas, degintas ir bučiuotas, todėl, kaip matote, esu išauklėtas, labai mandagus ir doras. To linkiu ir visiems laikraščio skaitytojams.
O tas spindesys, kuris mane padarė žinomu šiauliečiu, yra ne tiek mano, kiek jų, tų auklėtojų, išmintis. Per savo gyvenimą jau turiu devintąją miesto „galvą“: Vilius, Kęstutis, Povilas, Algirdas, Kazimieras, Vytautas, Genadijus, Justinas. Dabar – Artūras. Su visomis galvomis gerai sugyvenau, sugyvensiu ir su šita.
Kodėl? Todėl, kad esu iš prigimties pakalikas, su visais sutinku, kas ką man sako. Niekada niekam neprieštarauju. Jeigu matau, kad sprendimas yra kvailas per visą pilvą, niekada nepuolu mokytojo auklėti arba pasiųsti mokytis. Kurių galų? Juk mano ir pilvas didesnis, ir esu dvejų kūrybinių sąjungų narys, ir bendrai...

– Ir dėl ko tas „viralas“ atsirado?
– Tiesiogiai nesu girdėjęs nei iš vyriausios architektės Rasos Budrytės, nei iš mero jokių pasiūlymų kaip išeiti iš tos nelaimės, kad „Puronas dirba, kai kiti – ne“. Jeigu man duos komandą nedaryti suoliukų – labai labai apsidžiaugsiu. Juk per pastaruosius porą metų mieste iš dangaus nukrito apie 200 suoliukų. Šitie suoliukai buvo gaminami per valdžios kabinetus, nė vienas be vadovų žinios neatsirado, vietas derinau, kiek galėjau.
Kol dabartinių galvų burnos diskutuoja apie jų estetiką, šiauliečiai džiaugiasi ir šypsosi. Džiaugiuosi ir aš, per trečius asmenis išgirdęs, kad man nuo sprando nukris graži šiauliečių patriotų iniciatyva už dyką miestui gaminti tai, ką galima nusipirkti. Vienas toks suoliukas mažiausiai kainuoja apie 250 eurų. Bus laimingi ir tie, kurie sėdės, ir tie pirks, nes pirkti už svetimus pinigus ir lengva, ir garbinga. Dažnai – net pelninga, jei gerai žinai viešo pirkimo plonybes...

– „Skardos“, „puronizmo“ forma – pašaipūnams labai patinka...
– Daugelis kritikų nežino, kad negalima tame pačiame maiše maišyti monumentų, tautodailės kūrinių ir miesto dekoro akcentų, kad tai – skirtingos operos.
O „skardinimas“ – tai kita tema. Tai technologija, kuri mums, kaip pramonės miestui, savo laiku atneš prasmę. Ši Šiaulių gamyklose gimusi technologija pagimdė žanrą, kurio dar nėra pasaulyje, bet bus. Pasikartosiu, mes esame šios technologijos pradininkai. Galime šnekėti apie tik ką gimusio kūdikio tobulumą, bet nereikia pamiršti, kad jam būtina augti, vystysis tol, kol jis taps subrendusiu vyriškiu ar gražuole. Gamykloje tūno šiauliečių matytas „Baziliskas“, neseniai baigiau „Stačiagalvį“ – tai techniškai tobulesni, brandesni kūriniai. Aš matau daugiašakį procesą, matau kitas funkcijas, kai jaunimas galės iš to sukurti daug naujo, nematyto, originalaus ir brandaus. Realaus, o ne plepaus...
Kokias kitas technologijas turi Šiauliai. Be „skardinimo, mes turime ir „vamzdžių“, ir betoną ir medžio technologijų... Toliau sau leidžiu nebežinoti. Palieku sprendimą tiems, kurie už mane žino geriau, nors už mano nugaros driekiasi daugybė procesų, žmonių, mecenatų, patriotų, profesinių ir inžinerinių žinių... Beje, užsikalbėjome apie „Geležinę lapę“, o kodėl nutylėjome apie garsųjį Centų kambarį, kurio irgi niekur nėra pasaulyje?

– Bet juk yra nustatyta tvarka – turite gauti oficialų leidimą viskam.
– Legendą apie „nelegalus“ sukūrė valdininkai. Ji gimė po „Geležinės lapės“ atsiradimo 2009 m., miesto merui Genadijui parodžius pirštu jos vietą. Tačiau nežinau nė vieno kūrinėlio, kuris po to būtų buvęs statytas slapta.
Dėl „Penktojo kėlinio“ teko girdėti pasakų, kad tai yra vienas iš nelegalų. Jį legalizavo juridinė tvarka. Gavau leidimus iš visų institucijų ir instancijų. Nepasirašė vien R. Budrytė... Tam reikalui buvo sukviesti miesto meno specialistai 2012-02-02. Cituoju miesto įvaizdžio darbo grupės posėdžio protokolą: „kūrinį, esant reikalui ir finansavimo galimybėms, bus galima pakeisti monumentalaus meno kūriniu“. Nenuversti ir nustoti loti.
Draugystės alėjos suoliukai iš principo buvo su miesto vyr. architekte suderinti, tiesa, asmeniškai, net telefonu. Buvau įspėtas apie jų laikinumą. Tai natūralu.

– Tai laikini jūsų statiniai?
– Vėl grįžkime prie žanrų. Neseniai pastatyta skulptūra Ch. Frenkelio garbei. Ji – monumentalaus žanro kūrinys, jis pastatytas amžiams. Arba žymioji „Aušra“. Arba Aloyzo Toleikio „Mergaitė su dūdelėmis“, arba Martyno Gaubo „Mano batai“. Tautodailė, kaip minėjau – tai dar kas kita.
O aš – dizaineris, aš projektuoju ne mašiną, o susisiekimo formą. Mano kūrinys – procesas, dažniausiai nematomas. Dizaino kūrinys – tai suprojektuotas reiškinys. Kaip automobilis, kosminis laivas ar staklės. Jų išliekamoji vertė kita, bet atsakomybė – ta pati. Štai kuo ir skiriamės.