Kol kas šis prietaisas – tik eksperimentinis. Tačiau jį sumeistravęs šiaulietis A. Lankauskas tiki vandenilio energetikos ateitimi.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Vieno Šiaulių daugiabučio gyventojas Bronius Mitkevičius įsitikinęs, kad už šildymą sumoka daugiau, nei turėtų ir su šio namo gyventojais keletą metų ieško teisybės.

Permoka už šilumą
„Iki 2009 m. spalio mėnesio šildymo paslaugas mūsų namo gyventojai apmokėdavo pagal disponuojamą gyvenamąjį plotą, – pasakoja B. Mitkevičius. – Name yra 24 butai, o pirmajame aukšte suprojektuota vaistinė, turinti didelius stiklinius langus metaliniuose rėmuose. Ilgi įtarimą kėlė tai, jog mūsų daugiabučio gyventojai kažkodėl labai daug moka už šildymą, lyginant su kitais panašaus dydžio namais. Surašėme „gromatą“ šilumininkams ir gavome atsaką, kuris mūsų netenkino. Rašto kopiją išsiuntėme Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.“
Netrukus atėjo minėtosios tarnybos atsakymas, kuriame teigiama, jog mokestis už šilumininkų teikiamas paslaugas yra skaičiuojamas neteisingai. Laiške taip pat sakoma, jog 2005 m. gegužės 5 d. LR Seimas patvirtino naują skaičiavimo metodiką. Pagal ją, daugiabučių namų gyventojai, kai patalpos yra skirtingo aukščio, turi už šildymo paslaugas atsiskaityti ne už disponuojamą plotą, bet už patalpų tūrį.
Pasak B. Mitkevičiaus, jau kitą dieną kieman sugužėjo būrelis įvairių tarnybų atstovų, matavo patalpų aukščius, skaičiavo, tikrino... „Pasirodo, mūsų butų aukštis siekia 230–240 centimetrų, kai apačioje įsikūrusios vaistinės patalpų aukštis – net 370 centimetrų!“, – teigia pašnekovas.
Po to sekė daug vizitų į įvairias instancijas, bandant įrodyti savo teisybę, pastangos surasti vaistinės šeimininkus. 2009 metų pabaigoje įvykęs namo gyventojų susirinkimas pritarė naujam paslaugos už šildymą skaičiavimo būdui, kuriuo remiantis kas mėnesį B. Mitkevičius teigia sutaupąs po kelias dešimtis litų. Gavę gyventojų visuotinio susirinkimo protokolą, šilumininkai pasiryžo gyventojams grąžinti permokėtus pinigus tik už paskutiniuosius tris 2009 metų mėnesius. Tačiau B. Mitkevičiaus ir jo kaimynų toks sprendimas netenkino, kadangi Seimo nutarimas priimtas dar 2005 metais, taigi namo gyventojai permokėdavo už šildymą nebe pirmus metus.

Kreipėsi į teismą
Nuo tada, kaip teigia pats šios istorijos herojus, prasidėjo „velnių malūnas“. Praleidžiant daugybę detalių, galima pasakyti tik tiek, jog per visą tą laiką varstant valdiškų kabinetų duris ir važinėjant į sostinę, „rasti teisybės“ nepavyko. Anot jo, miesto meras kartą net pasakęs: „Pone Mitkevičiau, niekuo tau negaliu padėti“...
Bet B. Mitkevičius rado laiko pasisukioti po Draugystės prospektą, kur dažno daugiabučio pirmame aukšte taip pat įsikūrusios parduotuvės. „Situacija lygiai tokia pat: ir čia moka už šilumą už disponuojamą gyvenamąjį plotą, – teigia jis. – Panašiai ir visoje šalyje: Seimo nutarimas „netapo kūnu“ – už šilumą mokama po senovei – pagal plotą. Štai tokie dalykėliai dedasi teisinėje valstybėje. Tik klausimas: kam tai naudinga?“

Alternatyva – šildymo būdai gimsta Šiauliuose
O štai Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas, docentas dr. Alfredas Lankauskas prieš kelis metus pristatė visuomenei vandeniliu varomo automobilio prototipą. Mokslininkas ir toliau dirba šioje srityje. Netolimoje praeityje jis yra sukonstravęs aparatą, kuris iš paprasto geriamojo vandens, pridėjus truputį šarmo, išgauna vandenilio ir deguonies mišinį.
Ar perspektyvu šias dujas naudoti būsto šildymui?
„Vandenilio hidrolizės aparatas turi ir privalumų, ir trūkumų, – teigia pašnekovas. – Vienas iš privalumų yra tas, jog gaminamas vandenilio ir deguonies dujų mišinys sudegdamas nenaudoja aplinkos oro, o jo degimo produktas – ekologiški vandens garai, tai daro aparatą patogų naudoti bet kokiose uždarose patalpose, nes jam nereikia dūmtraukio.
Deja, šis aparatas dujas gamina vartodamas elektros energiją. Dėl to šildytis tampa nebeefektyvu. (20–30 proc. efektyviau šildytis būtų pačia elektra.) Tačiau prietaisą naudojant su atsinaujinančiais energijos šaltiniais – vėjo bei saulės spindulių jėgainėmis – kas kita.
Dar vienas privalumas – aparato gaminamas dujas galima kaupti balionuose arba kitose tam pritaikytose talpose. Taigi šviesiuoju metų laiku būtu gaminamos ir kaupiamos dujos, o vartojamos žiemą, pavyzdžiui, būsto šildymui“.
Reziumuodamas A. Lankauskas pabrėžė, esą tai pats ekologiškiausias šildymo aparatas iš visų šiuo metu žinomų.
„Vandenilis ir deguonis – degios dujos. Ar saugu namuose turėti šį aparatą?“ – klausiame.
„Kaip ir visos dujos, jos yra pavojingos, – sako A. Lankauskas. – Todėl būtina laikytis visų saugos priemonių, be to saugiam eksploatavimui užtikrinti reikalinga automatika. Kiek anksčiau tokį pat aparatą turiu sukonstravęs ir aš. Kol kas tai eksperimentinis modelis, tačiau yra planų: vienas verslininkas norėtų šitą modelį „komercializuoti.“
Vadinasi, tikėtina, jog ateityje panašūs serijiniu būdu gaminami aparatai ateis ir į mūsų buitį?
„Taip. Iš esmės toji idėja yra vystytina“, – sako A. Lankauskas.