Susitikime akcentuota, kad būtina efektyviau užtikrinti švietimo prieinamumą asmenims, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl negalios.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Diana JANUŠAITĖ
Šeimos, auginančios negalią turinčius vaikus, atsiduria nepavydėtinoje situacijoje. Šeimos nariams tenka susidurti tiek su psichologinėmis, tiek ekonominėmis, tiek buitinėmis problemomis. Deja, joms ne visada padeda ir mūsų šalyje veikianti teisinė sistema.
Šiaulių miesto savivaldybėje vykusiame susitikime kalbėta, kad reikia nuveikti dar daug darbų, kad negalią turintis žmogus ir jo šeimos nariai galėtų gyventi visavertį gyvenimą.
Efektyvios pažangos nematyti
Susitikime ypač akcentuota problema, kad Lietuvoje neįgaliems asmenims nėra užtikrinamas efektyvus švietimo prieinamumas.
Pirmiausia specialių poreikių turintiems vaikams sunku patekti į darželius, o bendrojo lavinimo mokyklose trūksta specialistų, galinčių atitinkamai juos ugdyti.
Per 25-erius Lietuvos nepriklausomybės metus šios problemos taip ir nepavyko išspręsti. Atrodo, teisės aktų, kurie turėtų padėti spręsti situaciją, turime pakankamai, tačiau vis tiek jokios pažangos socialinės integracijos srityje nematyti.
Negana to, socialinei integracijai kasmet skiriama vis mažiau lėšų. Štai, pavyzdžiui, 2011 m. tam skirta 108 milijonai litų, 2015 m. – 51 milijonas litų, o 2016-aisiais žadama skirti tik – 47 milijonus litų. Skiriamų lėšų suma mažėja, o atitinkamos institucijos nesugeba jų įsisavinti, nors pačios nuolat teigia, kad trūksta lėšų.
Turi patys kovoti už savo teises
„Socialinės integracijos sistema pas mus neveikia. Gimus vaikui su negalia specialistai užuot padėję aiškina, kad atžala reikia atsikratyti, priešingu atveju sugrius gyvenimas. Ar taip turėtų būti?“ – susirinkusiųjų klausė Šiaulių apskrities cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Edita Navickienė.
Anot jos, tėvai sužinoję apie vaiko neįgalumą išgyvena šoką ir baimę. O specialistai, kurie turėtų nuraminti, padėti susivokti, akivaizdžiai vengia savo darbo.
Tėvams su sutrikimų turinčiu vaiku grįžus namo, turėtų padėti socialiniai darbuotojai, šeimos gydytojai, seselės. Tačiau kol tėvai neišnagrinėja įstatymų ir nepradeda kovoti už savo teises, tol sistema jų nepasiekia, o specialistai pagalbos neteikia.
Todėl tėvai, iš karto gimus vaikui, turi išmanyti įstatyminę bazę ir pareikalauti to, kas jiems teisėtai priklauso. Galiausiai jie patys turi tapti tiek teisininkais, tiek medikais, tiek socialiniais darbuotojais ir t. t.
Tenka patiems susidoroti su sunkumais
Tėveliams auginant neįgalų vaiką iškyla labai daug problemų. Jiems tenka susidoroti su sunkumais buityje, psichologiniu spaudimu ir pan.
Pavyzdžiui, neretai mama ar tėtis negali dirbti, nes dėl vaiko ligos yra priversti visą laiką juo rūpintis namuose. Negalėdami dirbti jie susiduria su finansinėmis problemomis ar net atsiduria ant skurdo ribos.
Tėvams galvos skausmą kelia ir atžalos ugdymo problemos. Pavyzdžiui, Šiauliuose nėra daug neformaliojo ugdymo būrelių, kuriuose negalią turintis vaikas galėtų lankytis. Taip pat bendrojo lavinimo mokyklos ne visada užtikrina, kad toks asmuo gautų tikrai reikalingą informaciją, kuri skatintų asmenų savarankiškumą. O kur dar netinkama aplinkinių reakcija, kai į negalią turinčius vaikus žiūrima kaip ne į šio pasaulio būtybes.
Ragina pradėti nuo pačių mažiausių
„Socialinė integracija prasideda nuo pačių mažiausių. Jeigu mes integruosime vaiką nuo lopšelio-darželio iki mokyklos, turėsime integruotą suaugusį žmogų. Tuomet visuomenė prie neįgaliųjų bus labiau pripratusi, tad žmogus greičiau pasijaus visaverčiu ir galbūt mums nebereikės jo išlaikyti“, – susitikime kalbėjo asociacijos „Maži žingsneliai“ pirmininkė Živilė Kulėšė.
Ji atkreipė dėmesį, kad ne visi darželiai pajėgūs priimti vaikus su negalia. Atrodo, kad jie šaukia, jog yra pasiruošę, bet realiai neturi nei tinkamos įrangos, nei atitinkamų specialistų.
Taip pat pabrėžė, kad kitose savivaldybėse, tėvams auginantiems neįgalius vaikus ir norintiems juos leisti į darželius, yra mokomos dalinės kompensacijos. Tuo tarpu Šiauliuose – ne.
Susitikime akcentuota, kad neįgaliems mokiniams mokytis specializuotose mokyklose sąlygos geresnės. Pavyzdžiui, anksčiau specializuotose mokyklose vienas specialistas prižiūrėdavo daugiausiai penkis vaikus. Todėl galėdavo jiems skirti daugiau dėmesio ir laiko.
Tuo tarpu dabar bendrojo lavinimo mokyklos neturi tokių galimybių. Čia vienam mokytojui tenka apie 30 mokinių. Ir jie visi skirtingi: vieni – tinginiai, kiti – atsakingi ir pažangūs, treti – turintys negalią. Todėl vienam mokytojui visus prižiūrėti ir ugdyti labai sunku. Be to, čia labiau pastebima ir diskriminacijos problema.
Todėl tėveliams neretai kyla dilema ką daryti. Jie nežino, ar vaiką leisti į specializuotą mokyklą, kurioje jis užaugs šiltnamio sąlygomis ir bent jau įgis įgūdžių, reikalingų gyvenimui, ar į bendrojo lavinimo mokyklą, kur susidurs su rimtais iššūkiais.
„Aš manau, kad vaikas turi būti tokioje aplinkoje, kurioje jam yra patogu ir kurioje jis gerai jaučiasi. Jeigu vaikas nesuspėja mokytis klasės lygiu ir yra paskutinis sąraše, bet sugeba laikytis bendrosios programos, tuomet jam verta mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Tačiau jeigu jis labai atsilieka nuo bendraamžių, tuomet verta pagalvoti apie spec. mokyklą“, – savo variantą pateikė Ž. Kulėšė.
Siūlo keisti įstatymus
Absurdiškiausia, kad atžalai tapus pilnamete, problemų nesumažėja.
„Kai vaikui sukanka aštuoniolika metų, tėvai turi kreiptis į teismą ir prisiteisti jo priežiūrą. Proceso metu mama turi įrodyti, kad yra sveika, nepriklausoma nuo narkotikų, ir išgirsti kaltinimą, jog viską daro tik dėl to, kad gautų atžalos pinigus. Tai protu nesuvokiama“, – piktinosi E. Navickienė.
Jeigu mamai ar tėčiui nepavyksta prisiteisti globos, šeima nebegauna jokių socialinių garantijų. Tuomet finansų stygius sukelia dar didesnę įtampą.
Aišku, aplinkiniai gali pasakyti, o kas čia tokio, tegul eina dirbti ir pinigų atsiras. Bet jie nelabai supranta, kad šalia kai kurių negalią turinčių vaikų reikia būti nuolat. Todėl jeigu mama atžalą augina viena ir neturi su kuo jos palikti, negali dirbti. Tai reiškia, kad neturi galimybės savęs realizuoti ir gyventi kaip suaugęs žmogus, turintis ne tik vaikelį, bet ir savo gyvenimą.
Paradoksaliausia, kad įsidarbinti vienišai mamai užkirstas bet koks kelias. Esą jeigu vaikui nustatyta labai sunki negalia, mama apdraudžiama visu etatu. Tačiau jeigu susirastų darbą nors pusei etato, iš karto prarastų valstybės paramą.
„Kodėl nėra sudarytos sąlygos vienišai mamai papildomai užsidirbti? Kodėl jai neleidus prie viso etato prisidėti dar pusės“, – susitikime svarstė cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė.
Reikėtų veikti vieningai
Galiausiai jeigu suaugęs, turintis negalią žmogus, bet galintis gyventi savarankiškai, nusprendžia gyventi atskirai, susiduria su dar viena problema. Jam sunku gauti socialinį būstą, o jeigu gauna – tai prastos kokybės ir visiškai nepritaikytą jo poreikiams.
„Skiriamuose būstuose netrūksta pelėsio, žmonės su vežimėliais gyvena dvylikos kvadratų kambariukuose. Ten virtuvė, miegamasis, tualetai yra vienoje vietoje. Žaviuosi neįgaliųjų kantrumu – keista, kad jie dar nesiskundžia žmogaus teisių institucijoms“, – piktinosi E. Navickienė.
Susitikimas baigėsi mintimi, kad siekiant spręsti iškylančias problemas – būtina, jog visos institucijos veiktų vieningai. Padėtų neįgaliam vaikui perimti taisykles, kurios leistų jam ateityje save išlaikyti ir valstybei mokėti mokesčius. Kitu atveju vaikas taps tik dar labiau neįgalus ir pažeidžiamas.
