Romualdas BALIUTAVIČIUS

Tikrai ne kasdienišką istoriją papasakojo per vasarą kolektyviniuose soduose su žmona gyvenantis šiaulietis pensininkas Vytautas Jankevičius.

Vieną rugsėjo pavakarę prie šalia esančios kūdros atėjo trys kaimynų berniukai ir kažką atsinešė. Pasirodo, krepšelyje besą du mėnesio amžiaus kačiuko dydžio gyvūnėliai.

 

„Pradėjome spėlioti, kokie tai gyvūnai, - sako V. Jankevičius. - Vaikai teigė, jog ėjo nuo ežero namų link. Ties Rėkyvos jachtklubu, duobėje, pamatė du gyvūnėlius,  kuriuos palaikė mažais kačiukais ir paliko. Vaikai ėjo toliau, bet tiedu mažyliai ėmė bėgti jiems iš paskos. Ir taip ligi namų.

 

Kol tiedu žvalgėsi kieme, vieną sugriebė atbėgęs šunėkas. Laimė, gyvūnėlio nesužeidė. „Apžiūrėjome, įkandimo žymių nebuvo, - teigia V. Jankevičius. - Vėliau kažkuris iš kaimynų, panaršęs internete, nustatė, jog vaikus parsekę žvėreliai yra ūdros jaunikliai – ūdriukai...”

 

Tačiau kilo problema: kur mažylius padėti? Vaikų gimdytojai nė už ką nesutiko prisiimti įnamių. Tada V. Jankevičius su žmona pasitarė ir nusprendė, jog laikinai žvėreliai prisiglaus jų pirtyje, kol bus surasta, kas jais pasirūpina.

 

Taip ir padarė. Tačiau žvėreliams reikėjo maisto. Daug žuvies. Berniukams beliko išsitraukti meškeres ir kūdroje gaudyti karosėlius. Ūdriukai, pasak juos priglaudusio V. Jankevičiaus, buvo labai išbadėję ir „kirto” už kelis... Greitai žuvies gaudytojų „pajėgumų” pradėjo nebeužtekti... Taigi ir mūsų pašnekovo žmonai teko į rankas čiupti meškerę bei sėsti ant kūdros kranto gaudyti karosų mažyliams.

 

„Žmona iki tol niekada nežvejojo, - juokiasi V. Jankevičius. - Girdžiu šaukia man: „Nuimk žuvį!” Ne iš karto suprantu, kas atsitiko. Paskui žiūriu - gi mano žmona meškerioja!” Teko bėgti ir nukabinti nuo kabliuko užkibusį karosą.“

 

Ūdriukai, pasak V. Jankevičiaus, buvo šeriami rytą ir vakare, o suėsdavo vienu pritūpimu maždaug po 200-250 g smulkių žuvelių kiekvienas! Į maisto paruošas įsijungė ir Jankevičių anūkas, vis dėlto neišvengta tokių momentų, kai reikėdavo bėgti į parduotuvę ir pirkti ūdriukams šaldytų žuvų, strimėlių ir kitokių gardėsių.

 

Pradėjo ieškoti, kas galėtų priglausti žvėrelius. Kaip ne kaip - ūdros įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Nustebino tai, jog Šiaulių jaunųjų gamtininkų centras griežtai atsisakė prisiimti ūdriukus. Girdi, jauniklius reikia vežti į Kauną. Tada V. Jankevičiaus sūnus paskambino Kaune įsikūrusiai gyvūnų globėjų asociacijai. Tie sutiko priimti, bet su sąlyga, kad drauge atveš ir du gandrus. „Ką darysi? Taip pusę mėnesio praleidę pirtelėje, rugsėjo 22 dieną ūdriukai buvo išvežti į Kauną”, - džiaugiasi žmogus, radęs mažyliams namus.

 

„Jeigu teisingai supratome, kelionės išlaidos ir pirkta šaldyta žuvis taip ir liko jūsų šeimos labdara laukinei gamtai?” - domimės.

 

„Taip, - nesureikšmina to fakto V. Jankevičius. - Kartu dar anūkas važiavo, aplankėme Kauno zoologijos sodą. Visa šeima mylime gyvūnus... O paleisti juos prie ežero gaila – gyvūnėliai neišgyventų. Greičiausiai jų mama žuvo. Juk prie jachtklubo ir kitur pilna vandens motociklų, motorinių valčių ir pan. Galėjo kuri iš jų užkliudyti žvėrelį...”