Lvoviečiai švenčių dienomis stengiasi puoštis nacionaliniais raštais išmargintais marškiniais, bliuzelėmis.
Autorės archyvo nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ
„Pastaruoju metu nemažėja dėmesys ir rūpestis Ukraina. Už taiką Ukrainoje, jos laisvę, nuo praėjusių metų lapkričio, raginami savo ganytojų, meldžiasi Lietuvos tikintieji ir šv. Mišiose, ir „Marijos radijo“ laidose, ir individualiai. Vilniuje lietuviai kartu su ukrainiečiais meldžiasi Švč. Trejybės bažnyčioje vienuolių bazilijonų aukojamose šv. Mišiose“, – rašė Aldona Vasiliauskienė.
Už savo šalies likimą, už žmonių saugumą, už Tėvynę ginančius sūnus daug ir nuoširdžiai meldžiamasi ir pačios Ukrainos cerkvėse. Meldžiamasi ne sausai kalbant poterius, bet pasitelkiant tauriausius sielos jausmus, atsiduodant Dievui per tikėjimą, viltį, meilę, su pagarba lenkiantis Jo didybei.
Dalykinės viešnagės Lvove metu dalyvaudavau graikų apeigų katalikų šv. Mišiose, aukojamose šv. Onufrijaus cerkvėje prie bazilijonų vienuolyno. Čia daug giedama. Giesmės sukurtos, matyt, lyrinių liaudies dainų pagrindu, dominuoja minoras – liūdesys, graudumas. Nors žodžių ir nesupratau, bet pati giesmių melodija, kurioje suderinta jėga, nuostabus švelnumas ir santūrumas, žadino susikaupimą, įkūnijo įvairias sielos būsenas. Liaudiškasis religinis giedojimas beveik visus liturgijos dalyvius įtraukia į tikėjimo paslaptį, bemat nukreipia dėmesį į sąžinės savianalizę. Susidarė įspūdis, kad visi šv. Mišiose dalyvaujantys ukrainiečiai gieda kartu su choru (sekmadieniais) arba su grupe vienuolių (eilinėmis savaitės dienomis).
Lvovo valstybinio I. Franko universiteto kiekvieno fakulteto vestibiuliuose viešinama stendinė informacija apie fakulteto absolventus, dalyvaujančius Tėvynės gynime, ligoninėse besigydančius, žuvusius. Nuoliūda ir sielvartas sukausto širdį, žiūrint į tų asmeniškai nepažįstamų vaikinukų nuotraukas, skaitant jų pavardes. Bandžiau įsivaizduoti save tų gynėjų artimųjų, ypač mamų, kurso draugų, dėstytojų situacijoje...
Iš šalies žiūrint, Lvove ramu: kiekvienas dirba savo darbą, veikia kavinės, muziejai, parduotuvės ir t. t.
Miesto pakraštyje statomas Ukrainos katalikiškojo universiteto (UKU) miestelis, kurio svarbiausias akcentas – statyti įpusėta nauja cerkvė.
Teko lankytis Briuchovičių kunigų seminarijoje. Jaunas, stebėtinai sumanus ir energingas jos rektorius tėvas Josafatas Chaimik, OSBM, džiaugėsi, kad vasarą pavyko didelius seminarijos pastatus pertvarkyti šildymui kietuoju kuru. „Pažiūrėkite, kiek aplink miškų. Ir anglių turime. Jei nutrauks dujų tiekimą, nešalsime“, – sakė seminarijos rektorius.
Vienoje Lvovo, vadinamo miestu muziejumi, aikštėje yra paminklas „Devintoji banga“. Nespėjau išsiaiškinti, ar tas paminklas atspindi padavimus / legendas apie milžiniškas bangas – iki 35 metrų aukščio ir daugiau, kurios nesusiję nei su audromis, nei su cunamiu ar potvyniais, bet kurios tampa paslaptinga net ir didelių laivų dingimo priežastimi.
Milžiniškos bangos beribiuose vandenų plotuose pasirodo grupėmis, kurioje viena yra aukščiausioji, būtent, „Bangų karalienė“. Senovės graikai manė, kad Karalienė – tai atplūstanti trečioji banga, finikiečiai įvardijo ketvirtąją, egiptiečiai – penktąją... Legendose Karaliene vadinama ir vienuoliktoji, ir penkioliktoji banga... Tačiau daugiausia pasakojimų ir meno kūrinių apie devintąją bangą. Patikimiausia versija, kad šis paminklas siejasi su rusų dailininko, jūros peizažų tapytojo Ivano Aivazovskio (senelis gyvenęs Lvovo apylinkėse) drobe „Devintoji banga“, kuri meno istorikų aprašoma taip: „Siautėjančiame vandenyne teka saulė. Jos spinduliai plačiai veria ryškiai raudonus vartus ateinančiai dienai. Ir tik dabar galima pamatyti viską, ką neseniai slėpė nakties tamsa. Dar tebekyla mirtį nešančių bangų keteros. Viena iš tų bangų užvis aukščiausia, vadinama devintąja banga. Ji užgrius tuos, kurie dar išsilaikė sudužus laivui. Tie pavargę žmonės mėšlungiškai įsikibę į stiebo nuolaužas.“
Minėtoje aikštėje greta „Devintosios bangos“ yra Argentinos ukrainiečių diasporos padovanotas poeto, rašytojo, dailininko Taraso Ševčenkos, 1838 m. išpirkto iš baudžiavos, paminklas. Rašytojo istorinės tematikos kūryboje atskleidžiama ukrainiečių tautos kova su nutautinimu.
Prie šių paminklų dabar nuolat vyksta teatralizuotos akcijos „Ukraina Ukrainai“, kuriomis stiprinama pilietiškumo dvasia. Akcijos palydimos moksleivių, jaunimo meniniais pasirodymais – koncertais. Čia geriausiai matyti lvoviečių veiduose giliai įsirėžęs nežinomybės jausmas, širdgėla, gedulas, čia pastebėsi žemyn svyrančią ne vieną galvą, kad nesimatytų akyse besitvenkiančių ašarų.
Kitoje aikštės pusėje prieš paminklus pastatytoje palapinėje kasdien renkamos aukos kariams ir jų šeimoms. Šalia palapinės nedidelė gyvų gėlių piramidė žuvusiesiems pagerbti. Šalia dega žvakės...
Lvovo, galbūt, ir kitose šalies vietovėse, operos ir baleto, dramos ar muzikiniai teatrai lėšas už kai kuriuos spektaklius, dažniausiai istorinės tematikos, skiria savo armijai remti. Tų spektaklių turinys vienaip ar kitaip susiejamas su Ukrainos šiandiena, į tuos labdaros spektaklius ir koncertus kviečiami armijos atstovai: sužeidimus ligoninėse pasigydę jaunuoliai, jų vadai, kartais net buvę tų teatrų solistai ar kiti darbuotojai.
Lvoviečiai švenčių dienomis stengiasi puoštis nacionaliniais raštais išmargintais marškiniais, bliuzelėmis. Tokiais drabužiais, ne importuotais vakarietiškais, rengiami ir vaikai.
Sutikau žmonių, kurie kasdien vis stipriau svajoja apie Ukrainos įstojimą į Europos Sąjungą. Tiesa, dauguma sutiktųjų patys apie tai neužsiminė, o aš jų neklausinėjau – nesu politikė.
Grįžus namo, netrukus į rankas pateko Australijos lietuvių leidžiamas mėnraštis „Tėviškės Aidai“, kuriame perspausdintas Delfi straipsnis „Galvojantys, kad V. Putinas pasitrauks, turi ruoštis blogiausiam?“
Toji informacija diametraliai skiriasi nuo lvoviečių lūkesčių.

Lvovo operos ir baleto, dramos ar muzikiniai teatrai lėšas už kai kuriuos spektaklius, dažniausiai istorinės tematikos, skiria savo armijai remti. Į tuos labdaros spektaklius ir koncertus kviečiami armijos atstovai: sužeidimus ligoninėse pasigydę jaunuoliai, jų vadai, kartais net buvę tų teatrų solistai ar kiti darbuotojai.
Autorės archyvo nuotr.

Vienoje Lvovo, vadinamo miestu muziejumi, aikštėje yra paminklas „Devintoji banga“.
Autorės archyvo nuotr.