Muziejininkė Birutė Lukošiūtė: „Parodoje - autentiški daiktai, padaryti kalinių ir tremtinių rankomis toli nuo Lietuvos: kalėjimuose, lageriuose, tremties vietose... Tai miniatiūriniai rožiniai, maldaknygės, kryželiai, kalinių rūbai, veltiniai ir išsiuvinėti rankdarbiai“.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Vakar Šiauliuose paminėta Gedulo ir vilties diena - 1941 metų birželio 14-ąją prasidėję masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į atokias šiaurinės Sovietų Sąjungos teritorijas. 

Kadangi minėtos trėmimų 70-osios metinės, „Aušros“ muziejus parengė parodą „1941 m. birželio 14-oji“ iš „Aušros“ muziejaus rinkinių bei Zofijos Tamošiūnienės ir Romualdo Baltučio asmeninių archyvų medžiagos.

Birutė Lukošiūtė, „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus Naujausios istorijos sektoriaus vedėja, parodos kuratorė: „Šįkart Birželio 14-ajai skirtoje parodoje eksponuojame ne tremties laiškus ir kitus dokumentus, o daugiau įvairius daiktus, kurie buvo tremtinių ir politinių kalinių rankomis padaryti toli nuo Lietuvos – kalėjimuose, lageriuose, tremties vietose, arba tuos daiktelius, kurie pasiimti iš namų lydėjo juos visus tuos metus. 

Tai ir politinio kalinio Tado Dantos, kalėjusio Čiunos lageryje, vatinukas, ir keptuvė blynams, kurią buvo pasidariusi tremtinė Onutė Stankutė-Deveikienė Krasnojarsko srities kaimo liejykloje, ir rankomis pasiūti vaikiški rūbeliai iš asmeninio muziejininkės Reginos Tamašiūnaitės archyvo, ir dar daug kas.

Galima sakyti, kad šiai parodai mes atradome dar vieną gal nepakankamai ištyrinėtą sritį – tremtyje moterų išsiuvinėtus rankdarbius. Jų turime fonduose nemažai, tačiau šįkart tremties 70-mečiui skirtoje parodoje jie atsiskleidė naujai, net pasakyčiau sukrečiančiai. Išsiuvinėtos staltiesėlės, sieniniai kilimėliai, pagalvėlės, atrodo, turėtų suteikti jaukumo buičiai, o parodoje visa tai tiesiog sukrečia, nes pulsuoja tikrų tikriausiu tragizmu. Štai kad ir populiarus siuvinėjimų motyvas – mergaitė už grotų – viena išsiuvinėta Vorkutoje, kita – Lukiškėse. O dar tie išsiuvinėti užrašai, alsuojantys meile Tėvynei, artimiesiems...   

Mane ypač sukrėtė kukli išsiuvinėta nosinaitė su užrašu „Nenusimink, aš sugrįšiu“ - pasirodo, ją išsiuvinėjo vyras - Juozapas Kaupas Intos lageryje ir atsiuntė savo seseriai į Lietuvą 1951 metais... 

Vis dėlto Naujausios istorijos sektoriuje yra daugiau dokumentų ir fotografijų apie tremtį nei daiktinių eksponatų. Iš lagerių nuotraukų turime nedaug, daugiau iš tremtinių gyvenimo: tai daugiausia darbo, laisvalaikio temos, o šeštojo dešimtmečio fotografijose – tremtinių vestuvės, laidotuvės, šv. Mišios. 

Iš tremties ir į tremtį rašytų laiškų turime apie penkis šimtus – gana didelį rinkinį, kaip ir pažymų, kurios buvo išduodamos paleidžiant iš tremties. Turime ir traukinių bilietų, su kuriais tremtiniai grįžo į Lietuvą. Daiktinių eksponatų turime mažiausiai – per pusantro šimto, tačiau kiekvienas daiktas yra su savo istorija, kuri surašyta į metrikas - be jų šie eksponatai nebūtų tokie įdomūs ir sukrečiantys, kaip kad pažymos apie tremties vaikus, kuriuos vežė parvykstanti į Lietuvą moteris, ar kūdikėlių laidotuvių fotografijos...“

Trėmimų 70-mečiui skirtą parodą apipavidalino muziejaus Dailės skyriaus muziejininkė Regina Tamašiūnaitė: „Parodos organizatoriai pasitikėjo manimi, nes esu Vorkutoje gimusi ir augusi tarp politinių kalinių. Kadangi parodą ribojo lėšos, darėme ją iš to, kas buvo, ir koncepciją parengiau labiau emocinę nei informatyvią – manau, kad dabar tai labai paveiku ypač jaunajai kartai nei skaičiai ar datos. Taip atsirado ant geležinkelio bėgių veidrodžių šukės, mano vaikystės lėlė, lagaminai, inteligento akiniai ant geležinkelio bėgių kaip sunaikintos inteligentijos, subyrėjusių likimų ir sudaužytų vilčių simboliai...

Ir vos vos girdima muzika, beveik tyla, nes man, augusiai tarp politinių kalinių, jų pavienės frazės, jų tyla buvo baisesnė už pačias garsiausias kalbas. Gal todėl, kad mano tėvai šį kelią pasirinko sąmoningai: dar septyniolikmetis tėvas pasienyje pasakė: aš liksiu Lietuvoje, ir dešimčiai metų iš Kauno muzikinio teatro atsidūrė Vorkutoje tarp recidyvistų, o septyniolikmetė mama kartu su rezistentais kalėdama Lukiškėse, kai apie jos likimą net pusę metų nieko nežinojo tėvai, siuvinėjo ant skiaučių merginos už grotų paveikslėlį“.

Tradiciškai kasmet prie Šiaulių geležinkelio rampos, iš kur 1941 metų birželio 14-ąją pradėti vežti į tremtį Lietuvos gyventojai, susirenka Vilties ir gedulo dienos paminėti tiek buvę tremtiniai, tiek jų artimieji. Ir vakar žmonių prie rampos buvo ne mažiau nei prieš dvidešimt metų, kai gimė ši tradicija, tik tarp susirinkusiųjų – vis mažiau ištremtųjų.

Sugrįžę iš tremties ir kalėjimų jau baigia išeiti Anapus – jų prisiminti ateina vaikai ir anūkai, kurie jau tokio amžiaus kaip jų seneliai, prievarta susodinti į Rytus judančius traukinius.

Štai 1941 metų liepos 6-osios Lietuvoje ėjusiame laikraštyje „Tėvynė“ išspausdintas sąrašas politinių kalinių, 1941 metų birželio 25-ąją išvežtų iš Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo: iš šimto išvardytų išvežtųjų - keturiolika mokinių, studentų ir „prie tėvų“... Šiandien jiems būtų apie devyniasdešimt, kaip ir šiemet mirusiam sąraše vienuoliktuoju numeriu įrašytam mokiniui Antanui Krištopaičiui, kuris tapo pirmosios - 1940-1941 metų – tremties bangos auka.

Dailininkas Antanas Krištopaitis (1921-2011), suimtas 1940 metais, dar būdamas Šiaulių gimnazijos mokinys, 1941 metų birželio mėnesį su kitais politiniais kaliniais išvežtas iš Šiaulių kalėjimo į Sibirą, lageriuose ir tremtyje praleido 17 metų.

Iš A. Krištopaičio knygos „Į vieną gyvenimą netelpantis“: „Aš dar nesuvokiau, kad mane atvežė į Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimą. (...) Niekaip negalėjau suprasti, kaip visa tai įvyko. Ėjau pro milicijos pastato kiemą, norėdamas greičiau nueiti į miesto parką. Ten buvo trumpesnis kelias. Kažkoks civilis, ėjęs į pastatą, man pamojo ranka, kad prieičiau arčiau, ir įsivedė vidun. Aš nieko įtartino ar grėsmingo nenujaučiau. Stabtelėjau, pagalvojau, ko iš manęs reikia. O paskui buvo kaip ir visiems kitiems. Bet apie tai aš sužinosiu daug vėliau. (...) Man ir į galvą tada neatėjo mintis, kad aš padariau nusikaltimą, dar kam? Valstybei!“

„Iki 1940 metų pabaigos Lietuvoje buvo suimti 2785 žmonės, tik 69 iš jų įvairiomis aplinkybėmis buvo iš kalėjimų išlaisvinti.

Per vienerius 1940-1941 metus komunistiniai sadistai Lietuvoje nuteisė 10 521 lietuvį, 595 iš jų – sušaudyti. Dalis iš jų karo išvakarėse buvo nužudyti Lietuvoje, dalis – 7349 išvežti į Sibiro lagerius. Ten buvo sušaudyti arba badu numarinti 2984. Kitų 3355 likimas nežinomas. (...) Iš to enkavedistų represuotųjų lietuvių skaičiaus į Lietuvą tesugrįžo 1070, t. y. tik 13,7 proc. (...)

1940-1941 m. okupuotoje Lietuvoje buvo represuota 29 250 žmonių. Kaip jau minėjau, 10 521 pasodintas į kalėjimus ir nuteistas, kiti 17 500 civilių gyventojų be teismo išvežti į tolimiausius Sibiro ir Ledynuotojo vandenyno negyvenamus rajonus.“

Kita banga - 1949 metų kovo 25-28 dienų tremtis, pavadinta kodine operacija „Priboj“ - buvo lemtinga visai menotyrininko Vytenio Rimkaus (1930-01-17, Zatišių vienkiemyje prie Padubysio, Šiaulių r.) šeimai. Šis dailininkas, menotyrininkas, 1949 metais kartu su tėvais ištremtas į Sibirą už dalyvavimą pasipriešinime prieš sovietinį režimą, paskirta mirties bausmė, kuri vėliau pakeista į kalinimą Rešiotų lageriuose, grįžo į Lietuvą 1958 metais.

Iš V. Rimkaus knygos „Epochų sandūros. Mano takai takeliai“: „1949 metai, kovo 25-oji. Ankstyvas, purvinas pavasaris. Paskui porinius ratus, prikrautus mantos, įsodintais tėvais ir dviem seserimis bei dar trimis mažamečiais broliukais ir sesute, žingsniuoju vienas paskui kairįjį paskutinį vežimo ratą su įremtu į nugarą šautuvo vamzdžiu. Kodėl taip? Gal todėl, kad namuose žodžiais pasipriešinau tremties vykdytojams, gal todėl, kad demonstratyviai sudaužiau servizą, neberadęs vietos jam vežime? Bet aiškiai supratau saugumo leitenanto nurodymą: žingsnis į šalį – šauti be įspėjimo“.

„Iki kovo 31 dienos į gyvulinius vagonus buvo sugrūstos ir išsiųstos 8765 šeimos – 28 981 žmogus, tarp jų didžiausi sovietų valdžios priešai vaikai, jų – 8357, 11 541 moteris ir 9083 vyrai.

Negana to, mūsiškiai kolaborantai ir jau atvykę į Lietuvą rusų kolonistai taip stengėsi, kad okupantai niekaip negalėjo atsispirti jų skundams ir prašymams išvežti iš Lietuvos dar 2927 žmones“.