Zita KATKIENĖ

Į „Šiaulių naujienų“ redakciją paskambinusi šiaulietė ragino žurnalistus nuvykti į vieną miesto individualių namų rajoną. Vienoje gatvėje ir viename name gyvenanti devyniasdešimtmetė moteris. Gyvena viena, ne visada pavalgiusi, be priežiūros. Blogiausia tai, kad senoji turi dvi dukteris, gerbiamas visuomenėje moteris, kurios taip pat gyvena Šiauliuose. Deja, mamos neprižiūri. „Ji pati jums viską papasakos, yra guvaus proto ir puikios atminties, tik išklausykite ir padėkite žmogui“, - kalbėjo anapus telefono ragelio senutės kaimyne prisistačiusi moteris.

Aplankėme močiutę, pabendravome su jos dukterimis. „Aš esu privatus asmuo ir jūs neturite teisės viešinti mano gyvenimo“, - pareiškė vyresnėlė dukra žurnalistams, kurie ir nusprendė šią istoriją papasakoti anonimiškai. Nes panašių istorijų, kai tėvų turtą besidalijantys vaikai pamiršta ir paniekina pačius brangiausius žmones – savo tėvus,  mieste nestinga. Tereikia šioje skaudžioje istorijoje pakeisti vardus bei pavardes, ir ši istorija bus analogiška kitos šeimos gyvenimui... 

Niekas, akivaizdu, negali garantuoti, kad senatvė bus ori ir saugi. Nei užauginti vaikai, nei pasistatytas namas, nei sukauptas turtas. Panašiai nutiko ir šiaulietei Adelei (vardas pakeistas). Kol buvo gyvas vyras, moteris  nestokojusi vyro ir vaikų meilės bei dėmesio. Tačiau senatvės dienas kartina konfliktai. Moteris įsitikinusi, jog konflikto su artimiausiais žmonėmis objektas – namas, kurį ji su vyru pasistatė ir kuris po vyro mirties atiteko ne tik jai, bet ir dukroms, nes tėvas testamente po vieną kambarį užrašė ir dukterims. 

Ilgą gyvenimą dovanojęs likimas moteriai nesuteikia džiaugsmo, tad ir nesitiki, kad rugpjūčio mėnesį, kai švęs savo 90-ies metų jubiliejų, būtų apsupta dukterų ir vaikaičių meile bei pagarba. 

Pati Adelė užaugo netoli Šiaulių buvusiame kaime. Šeimoje augo penki broliai ir septynios seserys, tačiau beveik visi jau iškeliavo į Anapilį. Tie, kurie dar yra gyvi, patys seni ir ligoti, kitų globojami ir prižiūrimi, tad padėti seseriai tikrai negali.  

Prieš 26-erius metus palaidojusi vyrą, liko gyventi viena. Moteris pasakojo, jog gyvenimas tapo ypač nemielas, kai pačiai tapo vis sunkiau prižiūrėti namus, rūpintis savimi. „Vyras buvo puikus stalius, tad ir namą pasistatėme savo rankomis“, - pasakoja moteris. Tačiau šiandien namo aplinka apleista, gėlynai netvarkomi jau daugelį metų. Didelis mūrinis namas iš aplinkinių labiausiai ir išsiskiria apleista, netvarkoma aplinka.

Pasitinka žurnalistus dviem ramentais pasiramsčiuojanti senutė, apsirengusi sunkiu flaneliniu chalatu. Kambariuose idealia švaria nedvelkia, tačiau ir neapleista. 

„Kai priėmiau gyventi nuomininkę, nereikia alkti“, - pasakoja moteris. Jos namo kieme esančiame sandėliuke įsikūrusi pora. „Aš neimu iš jų nuomos mokesčių, tai man parneša maisto, išverda, sutvarko namus“, - pasakoja moteris ir braukia ašarą. Nes kad ir kaip taupytų, iš senatvės pensijos išgyventi sunku. Būdama jauna Adelė mažai dirbusi valdiškame darbe, ji rūpinosi namais, vaikais. Tad ir pensija jos nedidelė. O šeimą išlaikė vyras. Ir ją, moteris sako, vyras labai mylėjo.  

Kodėl pačios ašaros byra? Adelei apmaudu, kad senatvėje ja rūpinasi ne suaugusios dukterys, bet svetimi žmonės, nors savo vaikus ji visada labai mylėjusi, į mokslus leidusi. 

Šiandien moteris kalba gerai tik apie jaunesniąją dukterį. „Neseniai jai atlikta operacija, tad ji ir negali pas mane atvažiuoti“, - supranta moteris. 

O vyriausioji – geriau tegu ir nevažiuoja, nes dėl jos patyrusi daug nuoskaudų, pažeminimo. 

Vyriausioji dukra, baigusi aukštuosius mokslus, grįžo gyventi į Šiaulius. Ištekėjusi už gydytojo, pati užaugino sūnų ir dukterį, kurie taip pat užaugo gerbiamais žmonėmis. Senoji džiaugiasi dukters sėkme, tačiau pati iš jos nepatyrusi dukters meilės. Tai, ką pasakoja moteris, sunkiai suvokiama, todėl atrodė, jog moters žodžiai gali būti ir senatvės padarinys.  

Adelė nepamena, kada su vyresnėle dukterimi būtų gyvenusi santaikoje. Nemačiusi santaikos ir jos šeimoje. 

Kai Adelės vyras mirė, dukra „nešė iš namų viską, kas tik buvo vertingo. Aš nieko nebeturiu“, - pasakoja moteris. 

„Atmink, tu šitame name negyvensi“, - dukters pasakyti žodžiai iki šiol skamba Adelės ausyse. 

Senoji braukia ašaras ir vis pasakoja neįtikėtinas istorijas apie tai, kaip dukra, vos atėjusi į jos namus, prapliumpa pykčiu ir agresija. „Kartą ji plovė butelį, o aš stovėjau prie plytos. Staiga ji smogė man į galvą. Gal šešis smūgius į galvą suvarė. O paskui smogė į pilvą, kur išvarža, maigė. 

„Marija, Marija, tik tu mane gelbėk“, - kartojau žodžius, nes nepajėgiau net gintis“.  Tada dukra ėmusi rėkti, kad sesuo nori viena namus pasiimti. 

„Tada aš jaunesniosios dukters naudai buvau surašiusi testamentą, kurį slapta notarė pasirašė. Bet ji apie tai sužinojo“, - pasakoja sena moteris dalykus, sveiku protu nesuvokiamus. Todėl ir klausytis žurnalistams nebuvo lengva, nes ėmė atrodyti, jog močiutė gal prasimano.

„Ji buvo mane užsirakinusi virtuvėje ir daužė su palka“, - pasakoja. Paklausta, kodėl nesikreipė į policiją, moteris sako, jog tai – neįmanoma, nes duktė, jos vyras ir anūkas – labai įtakingi. „Pasakys, kad man stogas nusikėlęs, o ir sveikatos nebuvo“, - sako moteris. 

„Nemylėjo manęs ir žentas. „Tau ligoninėje vietos neatsiras“, - kartą prigrasinęs gydytojas. O aš tada jam pasakiau: „O tau kapuose vietos nebus“. Taip ir nutiko – jis mirė, o laidoti teko į vandenį“. 

„Kai mane dukra smaugė, tai šaukiau kiek galėjau“, - kita nuotrupa iš ilgo močiutės pasakojimo apie dukters bendravimo metodus. Vėliau kaimynė, girdėjusi šį triukšmą, močiutei pasakojusi, jog labai bijojo, kad tik jos neužmuštų. Tą egzekuciją stebėjo ir dukters vyras, ir devyniolikmetis anuomet vaikaitis. „Aš manau, kad mane saugo šventas paveikslas, kurį esu parsivežusi iš Aušros vartų bažnyčios Vilniuje“, - sako moteris. 

Nors namo raktų dukrai nedavusi, tačiau tuo metu, kai motinos nėra namie, vyresnėlė į namus visada įeina. „Kai aš gulėjau ligoninėje, ji mano chalatą, pagalvę sulaistė chemikalais. Po čiužiniu pridėjo chemikalais sulaistytų medžiagos gniutulų“, - rodo senoji atplėštą lovos čiužinio audinį ir po spiralėmis, kur esą buvo prikišta nuodais suvilgytų gniutulų. Su chemikalais, pasak močiutės, susijusi dukters profesija.

Tačiau įrodyti šių garbaus amžiaus motinos žodžių tikrumą gali jos dukros. Pirma pavyko prisiskambinti jaunėlei. Moteris išgirdusi, dėl kokios problemos jai skambina žurnalistai, apsipylė ašaromis:

„Aš po operacijos neseniai grįžau iš ligoninės. Neturiu sveikatos, niekaip negalėsiu jos aplankyti“.

Paklausta apie tai, ar galėtų būti, kad vyresnioji sesuo pakelia prieš motiną ranką, kad nuodija ją chemikalais, jaunėlė pasakoti atsisako. „Aš dar noriu gyventi“, - sako moteris, tačiau neatsisako papasakoti apie tai, ką pati patiria nuo savo sesers. 

„Ji įeina į namus, kai manęs nėra namie. Buvo kilimus, chalatus suliejusi su chemikalais... Buvo į šarvuotų durų užraktą įmontavusi kažkokį spinduliuojantį prietaisą. Aš pranešiau policijai, prietaisą rado, bet vistiek nieko nedarė. Ji labai įtakinga, jos sūnus įtakingas. Aš bijau kalbėti, nes noriu gyventi“, - verkė moteris. 

Į klausimą, kodėl, jos manymu, sesuo taip elgiasi, moteris sako, jog sesuo ir jos butą nori paimti. 

Paklausta apie santykius su mama, jaunėlė dukra pasakoja, kad jaunystėje mama labiau mylėjusi vyresniąją dukterį. „Jos visada bendraudavo. Bet kai susipyko, aš dažniau prižiūrėdavau... Ji buvo man užrašiusi namą, bet aš to nenorėjau – pareikalavau, kad per pusę užrašytų, kad būtų teisinga“, - pasakoja moteris ir prašo jokiu būdu neminėti jos vardo ir pavardės, nes ji neturi sveikatos ginti mamos, o apsiginti nuo dukters ir jos įtakingų vaikų, kurie taip pat dalyvauja mamos sumanymuose,  nepajėgtų. 

„Ji drauge su sūnumi įeina į mano namus, duris atrakina visrakčiu... Ji klausosi mano ir mamos telefoninių pokalbių. Aš suprantu, nes ji visada viską žino, nors nebuvo susitikusi...“ - pasakoja duktė neįtikėtinus dalykus, kurie labai artimi tiems, apie kuriuos pasakojo ir senoji Adelė. 

Tą patį klausimą „dėl ko sena motina gyvena be globos“, „Šiaulių naujienos“ pateikia ir vyriausiajai Adelės dukrai. Ši nesutrinka:

„Aš jai kiek skambinu – neįsileidžia. Aš pro duris tada šaukiu: „Gerk „Heteromagnilį“, nes jai būtinas, kai karštis.“ 

„Visą laiką aš jai bloga. Seniau ir pati skambindavo, bendraudavome. Dabar ir įsileisti nebenori. Bet aš ant jos nepykstu – aš pati sena, invalidė. Po vyro mirties išėjo stuburo slanksteliai... Penkerius metus jį slaugiau.“

Suabejojus, ar tikrai tik dėl pašlijusios sveikatos nesirūpina mama, moteris paprieštarauja:

„Jei aš nebūčiau ja rūpinusis, ji nebūtų tiek išgyvenusi. Nuo trisdešimties metų ji sunkiai susirgo, bet yra gyva, nors jaunesnės seserys seniai mirusios. Ji gyvena, nes yra prižiūrima“, - nukerta moteris ir priduria, jog dabar ji jau negali prižiūrėti, nes ir pirkinių nepaneštų. „Aš net sau parsinešu pusę litro pieno, paskui einu duonos – daugiau nepakeliu.“

„Bet ją prižiūri jauna pagerianti moteris. Aš jai duodu daiktų, pinigėlių. Atsilyginu, nes pati nepajėgiu prižiūrėti“, - aiškina. 

Paklausta, ar gali būti, kad ji prieš mamą kėlusi ranką, kad nuodijusi chemikalais, moteris taip pat nesutrinka:

„Apie kokius nuodijimus klausiate? Ar apie tai, kai ji mane kaltino, kad atnešiau mirusio vyro pagalvę, kuri smirdi. Paskui ją išbėrė – ėjau, tepiau, rūpinausi, nes mane kaltino, kad nuo chemikalų... Jai juk greitai šimtas bus, man – aštuoniasdešimt greitai... Juk ji geria „Ksenaksą“, nuolat geria dar ir „Relaniumą“, tai apie kokį blaivų protą čia galima kalbėti? Aš dabar nebežinau, ką daryti, aš čia be reikalo su jumis kalbuosi...“

Tačiau pokalbio moteris nenutraukia net ir paklausta, ar konflikto su motina priežastimi nebuvo namas, kuris motinai liko po tėvo mirties. 

„Matėt, kokie ten turtai? Nėra ten dėl ko pyktis. Tik jos vis nerimsta – buvo užrašiusi sesers sūnui, paskui viską užrašė seseriai, paskui vėl pakeitė... Tegu viską pasiima, man nieko nereikia, aš turiu savo kur gyventi, tik tegul manęs nebešmeižia“, - kalba dukra. 

Moteris tęsia: „Aš dabar nebežinau, ką su ja daryti. Aš – ligonis, sesuo – ligonis, ką mums dabar daryti? Samdyti žmogų ir mokėti jam du tūkstančius litų? Bet ji visus išvaro, ji nieko nenori. Aš jai sakiau, kad gali pabūti keturis mėnesius slaugos ligoninėje, bet ji nenori – sako, kad ten neis, nes numarins. Ji ir iš manęs nieko neima. Sako, kad viskas būtų užbanderoluota, iš parduotuvės, kad nenunuodyčiau.“

Ilgai kalbėjusi, supainiosi ne tik mamos, bet ir savo metus, moteris atsisveikina apgailestaudama, kad be reikalo kalbėjusi. Bet netrukus pati paskambina: „Aš esu privatus asmuo ir jūs neturite teisės viešinti mano gyvenimo. Jūs skleidžiate visiškai tiesos neatitinkančias žinias. Čia yra mano sesers rezgamas melas. Jei jūs viešinsite tikrovės neatitinkančias žinias, aš kreipsiuosi į teismą.“ 

Moteris dar papasakojo ir apie savo sūnų, kuris yra teisininkas,  nepaprastai gerbiamas žmogus, didelis viršininkas. Kad ir jį mama kaltinusi, kai sūnus kartą ją aplankė. Tada ji pasakiusi, kad jis į jos televizorių įmontavęs blakes. „Man, močiute, labai gaila, kad jūs taip galvojate“, - tada pasakęs sūnus. 

Dar po keleto sakinių apie tai, kaip jis stengiasi dėl mamos, moteris atsisveikino. Tačiau – ne visam. Netrukus ji pasirodė vyriausiojo redaktoriaus kabinete. Ir čia pat pasakė, kad laikraštis neturi teisės viešinti privataus žmogaus gyvenimo“. 

Moteris dar ilgai kalbėjo apie tai, kad ji žino, kas tą košę verda. Pasakojo ir apie palikimą, su kuriuo mama pasielgė labai neteisingai – užrašė anūkui, paskui vienai dukrai. „Aš to net nežinojau. O kai sužinojau – nusivedžiau mamą pas notarą, tai dabar net nežinau, kam tas namas užrašytas. Man nesvarbu“, - pasakoja moteris ir, neleisdama daug įsiterpti, toliau kalba apie savo rūpesčius ir ir skriaudas, apie galimą sesers ir mamos susivienijimą prieš ją.  

Bene labiausiai šokiravo Adelės kaimynės skambutis. Moteris taip pat nenori viešinti savo pavardės, tačiau puikiai žino visas istorijas apie tai, kaip duktė skriaudžia motiną, kaip nuodijo ją ir seserį.

„Kai laidojo vyrą,  jos vaikai prie karsto pasakė, kad jiems turės atiduoti tai, ką tėvas paliko. Ji tada krito ant vyro karsto ir ėmė raudoti: „Jeronimai (vardas pakeistas), vaikai iš manęs nori viską atimti, aš nieko nebeturiu.“   

Ar gali žmogus, sulaukęs devyniasdešimties metų, išgyventi vienas? Senelių slaugos namų socialinė darbuotoja Audronė Kapūstinienė teigia, jog tikrai negali. Net ir tuo atveju, jei ji dar vaikščiotų. Adelė vaikšto tik pasiramsčiuodama dviem ramentais. Akivaizdu, jog toks žmogus nepajėgs patenkinti ir fiziologinių poreikių: parsinešti produktų, pasigaminti valgyti, nusimaudyti, išsiskalbti. Tačiau, pasak socialinės darbuotojos, dar yra ir socialiniai poreikiai: noras bendrauti, o vienišumas sukelia daug psichologinių problemų. 

„Garbaus amžiaus žmogus nusipelno priežiūros. Jei nėra artimųjų, yra socialiniai darbuotojai“, - sako darbuotoja. 

Socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Rita Kukanauzienė, išgirdusi apie menkai prižiūrimą senutę, sako, jog būtinai nuvyks ir pasiūlys centro darbuotojų teikiamas paslaugas. Tokiu atveju, jei senyvo amžiaus ar neįgalus žmogus yra vienišas ir jo pajamos mažesnės nei 700 litų, jam už paslaugas nereikės mokėti. Tačiau jei turi vaikų, paslaugos bus mokamos. Jei socialinė darbuotoja atvyks kiekvieną dieną po keturias valandas, mokėti per mėnesį reikės tik 130-140 litų, nes tokiu atveju valstybė kompensuoja šias paslaugas. 

„Rinkoje šių paslaugų valanda kainuoja 6 litus“, - sako R. Kukanauzienė ir paneigia dukters pasakytą 2000 litų sumą – tokios tikrai mokėti nereikia. 

Socialinių paslaugų centro darbuotojai suteikia tokias paslaugas, kokių pageidauja pats žmogus. Vieniems reikia atnešti maisto, kitiems - pagaminti valgį, pasirūpinti skalbiniais, sumokėti mokesčius, nupirkti vaistų, išnešti šiukšles, sutvarkyti kambarius, nuvalyti langus. Kiekviena paslauga yra įkainota. 

Ritos Kukanauzienės nestebina tai, kad mama palikta likimo valiai. Pasak jos, yra buvę ir taip, kad mirus centro darbuotojų nemokamai slaugomai močiutei, turto dalintis susirinko trys vaikai. Ir visi gyveno Šiauliuose. Tačiau, pasak specialistės, nemažai yra ir tokių atvejų, kai artimųjų prižiūrimi senyvo amžiaus žmonės kviečiasi pagalbos, nes susipyksta su vaikais. Kai vaikai pykčio nelaiko – santykiai greitai normalizuojasi ir paslaugų atsisakoma.