Užsimota pertvarkyti institucinę globą pakeičiant ją į globą šeimose, šeimynose, bendruomenėse. Tačiau rimto kvestionavimo ši reforma sulaukė iš Šiaulių. Nors gegužės 5-ąją socialinės apsaugos ir darbo ministrė A. Pabedinskienė išleido įsakymą, kuriuo patvirtino globos įstaigas, turėsiančias žengti į deinstitualizaciją, ir tarp 27 įstaigų pažymėti Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namai, tačiau meras Artūras Visockas užvakar Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vykusiame savivaldybių merų pasitarime paklausė: kokiais kriterijais remiantis kūdikių namai atsidūrė sąraše, jeigu jau seniai vykdo tikslą – sugrąžina vaikus į šeimas ir šeimynas. Juk šie namai šimtu procentu grąžina vaikus ir į progresą, ir kokybę žengia kur kas greičiau, nei sugeba mąstyti aukštai sėdinčios galvos. Atsakymo, beje, nebuvo.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Bet kodėl „reformininkai iš viršaus“ naujų gerų idėjų iš Šiaulių iki šiol negirdėjo, nematė? Na, pavyzdžiui ir to, kad Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namų darbuotojai teikia pagalbą šeimoms, turinčioms vaikus su negalia...

Reforma Šiauliuose jau padaryta
Iš globos įstaigų reformų skyrelio: „Deinstitualizacija reiškia visų paslaugų peržiūrą ir reikiamų paslaugų paketo pasiūlymą.“ Ar tai šiandien vyksta – lieka abejoti. Nes dabar įsivaizduojama, kad institucijos bus sulygintos su žeme ir visos jos vienodos. Stop!
Pirmiausia turėtumėte suvokti, kad kūdikių namai yra finansuojami pagal atskirą programą per Sveikatos ministeriją. Tačiau kažkaip atsidūrė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos akiratyje. Beje, verta priminti ir tai, jog sutrikęs vystymasis nereiškia tik psichinės negalios. Tai gali būti ir neišnešioti naujagimiai, ir turintys kitokių sveikatos problemų.
„Reformą, apie kurią dabar kalba aukštame sluoksnyje, seniai atlikome, mes galime būti pavyzdys, kokias paslaugas mes jau pasiūlėme bendruomenei“, – sako direktorė Audronė Kardašienė. Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namai – pavyzdiniai ir Šiaulių miesto merui. Jau 2006 m. Šiaulių kūdikių namų direktorė pristatė savo programą, kuri buvo pripažinta kaip viena geriausių. Sveikatos ministerijos atstovai, kurie dalyvavo šitame seminare, kažkodėl tuo nesusidomėjo ir pilotinis projektas nukeliavo į kitą šalį. Taigi, galime pafantazuoti – gal kalti biurokratiniai pokalbiai, gal žirniai į sieną, o gal viršūnių snaudulys. Kas dar?
„Mes deinstitualizacijos projekte dalyvaujame jau labai seniai, viską taip jau padarėme, kad belieka tik viską į popierių suguldyti. Tai jau kitokie globos namai, jau pasikeitę ir darantys viską. Tik tiek, kad mes darome greičiau, anksčiau, negu keičiasi įstatymai, įsakymai ir įvairiausi nutarimai. Šiandien mes galėtumėme dar daugiau pasiūlyti paslaugų bendruomenei, bet yra įstatymai, kurie mums suriša rankas, t. y. mums daug ko neleidžia padaryti. Iš tribūnos šaukia, jog reikia uždaryti globos namus. Idėja nuostabi, kad vaikai turi augti šeimose – niekas apie tai net nediskutuoja. Bet visame pasaulyje yra globos namai, nes yra vaikų, kurie negali augti pas globėjus, kategorija“, – sako direktorė.
O direktoriaus pavaduotoja Vilma Gapšienė teigia, kad kūdikių namų vaikai nėra donoras globos namams. Niekas nepasižiūri statistikos, kiek vaikų iš čia išeina į šeimas! „Šiandien sveikų vaikų mes neturime. Sveiki vaikai jau seniai iškeliavę į šeimas ir šeimynas“, – sako direktorė A. Kardašienė.
Štai praėjusiais metais į kūdikių namus atvažiavo 39 vaikai, o 39 išvažiavo. Nė vienas neiškeliavo į kitus globos namus, visi grįžo arba į biologinę šeimą, arba pas globėjus, arba buvo įvaikinti Lietuvos ar užsienio piliečių. „Gal nereikėtų pradėti iš tikrųjų nuo visiško sunaikinimo ir uždarymo, kaip dabar girdisi viešojoje erdvėje. Gal reikėtų žiūrėti, kodėl tie vaikai išvis čia patenka, gal per mažai dirbama su šeimomis, kad tos šeimos tų vaikų neaugina dėl kažkokių priežasčių“, – mano direktorė.

Galėtų steigti specialiuosius kursus, tik...
Nė viena įstaiga nebijo dėl tų darbo vietų. Jeigu reikės uždaryti, lai uždaro. Klausimas pamąstymui: kur turėtų dėtis vaikai, kurių tėvai atsisakys? O turintys sveikatos, raidos sutrikimų? Vaikų vis dar atsisakoma – tokia nūdienos realija, kad našlaičio dalią vaikas nešioja ir mėnesį, ir metus, ir aštuonerius.
Dar vienas klausimas: ar vaikai reikalaujantys visiškai specialios priežiūros šeimose ir šeimynose ją gaus? Tokių globėjų ar jau turime? Tėvai viskam ar jau pasiruošę?
Reforma žada, kad atsiras specializuoti socialiniai globėjai, kurie ir prižiūrės po 3 vaikus. Nuostabu! Bet pagal galiojančius įstatymus, visi globėjai turi išklausyti specialiuosius kursus. Ar yra mokymo programa, skirta norintiems? Beje, Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namai galėtų tokią paslaugą teikti. „Mes sakome – galime tą dalyką daryti. Atvažiuokite ir pamokykite mus, mes mokysime globėjus. Bet mes negalime įsileisti globėjų, negalime vaikų parodyti!“ – prieštaras pabrėžia direktorė.
Jau seniai A. Kardašienė siūlo visoms institucijoms, kad kūdikių namai taptų centru, į kurį galėtų ateiti bet kokia šeima su bet kuriuo vaiku iki 6 metukų. Jau ir dabar darbuotojai per vykdomą socialinį projektą padeda šeimoms, turinčioms vaiką su negalia. „Mes turime licenciją dienos grupei, kur galėtų atvesti vaikus su negalia ir palikti dienai. Bet mes turime labai daug vaikų... Jeigu kalbame apie neįgalių vaikų integraciją į bendruomenę, apie globos namų vaikų integravimą į bendruomenę, tai kodėl norint gauti licenciją teikti dienos grupę, tu turi turėti atskirą pastatą, atskirą įvažiavimą, atskirą įėjimą, kad nesusiliestų su kūdikių namų vaikais? Tai apie kokią integraciją ir bendruomenės paslaugas mes kalbame? Jeigu šiandien yra kūdikių namai, pritaikyti tokio amžiaus vaikams, yra specialistai, kurie geba dirbti su negalią turinčiais vaikais, ir jeigu mamą ištiko kritinė situacija ir jai reikia poilsio, tai kodėl ta mama negali atnešti į kūdikių namus ir vaiko palikti?“ – klausimus vieną po kito žeria direktorė.
Ar kas žino, kad čia dar ir moko tėvus bendrauti su vaikais, darbuotojai dalija rekomendacijas išleisdami namo. „Jeigu galėtumėme, mes galėtume ir toliau eiti – juos aplankyti ir pratęsti savo darbą, stebėti, kaip jiems sekasi, toliau patarti“, – priduria pavaduotoja.

Pamąstymui
Šiandien A. Kardašienė atsakingai sako: paslaugas vaikai gauna kokybiškai, su jais dirbama maksimaliai. Visi specialistai daro viską, kad vaikas augtų sveikas. Apie socializacijos, pedagogines programas direktorė ir pavaduotoja galėtų pasakoti iki ryto: štai vaikai šiais metais išvažiavo į Rygos zoologijos sodą, Jūrmaloje buvo, Klaipėdos delfinariume, Kauno zoologijos sode, Palangoje, kavinėje, jie žino, kas yra teatras ir t. t.
Apie vaikų likimus kolegės galėtų pripasakoti begalę istorijų. Čia buvo pusantrų metų berniukas, kuris tik gulėjo ir nevaikščiojo, žaislo nepažino, valgyti nemokėjo. Paimtas iš asocialios šeimos vaikas buvo visiškai apleistas, jo raida buvo sutrikusi, bet jis pakilo specialistų dėka.
Kyla klausimas: kodėl niekas nemato tokių dalykų, neįvertina įdirbio, kai vaikas pakeliamas gyvenimui ir sugrąžinamas į normalios raidos vėžes?
Atvežė berniuką 3 mėnesių – normalus vaikas, bet dieną naktį verkia. O kodėl? Pasirodo, mama vartojo alkoholį nėštumo metu. Kas laiku supras, kas įvyko? Mažylį reikia išgelbėti, išvesti iš abstinencijos. Kas tai turi padaryti? Bet 2 – 3 dienos ir dabar jis normalus vaikas. Bet jeigu toliau nedirbs komanda, jis turės labai daug raidos sutrikimų.

Už pasiaukojimą ir meilę niekas neatlygina
Deja, šiandien į globos namus kažkodėl nukreipta daug negatyvo. Bet yra ir kita – neaprašoma, neskaitoma, netransliuojama – gyvenimiška tiesa. V. Gapšienė pasakoja, kaip Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namų darbuotojai į keliones vaikus lydi neatlygintinai – per išeigines. A. Kardašienė – kaip patiems tenka ieškoti tėvų, skambinti į seniūnijas socialiniams darbuotojams, socialiniams skyriams, vaikų teisių tarnyboms ir prašyti, kad skirtų merai autobusus bei „surinkę“ tėvus atvežtų pamatyti savo vaikų... Būna atvejų, kad pirmą kartą tėvai pamato savo vaiką po metų, po dvejų… Būna, kad rankos dreba – vaiką bijo laikyti.
Tad štai nepagalvojama, kad čia dirbantys žmonės irgi mąsto, o ne padirbę netrinkteli durimis ir viską pamiršta. Čia uždirbami nedideli atlyginimai. O kelionėse iš savo pinigų ir šokolado, ledų mažyliams nuperka, naktį atsineštais vakarienės lašiniais pasidalija su vaikais. Visi mažieji visus darbuotojus pažįsta, čia darbo laiko nėra, o jeigu šventės, tai išvis, galima sakyti, namo neišeina... Kodėl, pavyzdžiui, nesidomima šeimų nuomonėmis, kurios čia lankosi ir pasiima vaikus? Išugdyti, prižiūrėti, kultūringi, gabūs vaikai, kuriais, pasirodo, džiaugiasi globėjai ir nepamiršta padėkoti. Jeigu tokie būtų blogi šie namai, užsieniečiai nerekomenduotų kitiems apsilankyti ir pasiimti vaikų, nesiųstų dovanų grupės vaikams.
„Naujausiame pamokyme iš viršaus“ institucijai – vaikų fotografavimas, kad turėtų savo nuotraukų nuo vaikystės. O Šiaulių sutrikusio vystymosi namuose seniai tai jau vyksta ir išvis nuotraukų darymas atėjo iš Šiaulių kūdikių namų.
Čia vyksta gražus normalus gyvenimas – būna dienų, kad vaikai verkia, kad pyksta lygiai taip pat, kaip ir šeimoje. Kurioje normalioje šeimoje to niekada nebuvo?
Reikia įvertinti tai, kad kūdikių namuose gyvenama ištisą parą ir ištisus metus. Darbo kodeksas apsprendžia žmogaus darbo valandas ir atostogas. „Ir kada tu pasakai, kad šiandien Šiaulių kūdikių namuose yra 65 vaikai ir dirba 90 personalo, visi stebisi. Šiandien vienam žmogui tenka apie šešis vaikus, o turi tekti vienam žmogui trys, tai reiškia, kad dar turi daugiau žmonių būti“, – aiškina direktorė.

Labdara valstybei ir nuostolis kūdikių namams
„Nors matome, kad įvaikintojų šeima nėra pasiruošusi priimti į globą arba įsivaikinti, mes negalime niekam tos nuomonės pareikšti. Ir niekas mūsų neišklausytų, nes jeigu pasakytumėme, kad prieštaraujame, tai būtume apkaltinti, jog norime vaiką čia uždaryti ir laikyti. Kūdikių namai negauna finansavimo už vaiką. Kuo mažiau kūdikių namuose būtų vaikų, tuo turtingiau namai gyventų“, – paaiškina direktorė.
Taigi Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namai gauna fiksuotą pinigų sumą, ir jei čia yra daugiau vaikų, tai valstybei daroma labdara, nes 65 vaikai – tai nuostolis kūdikių namams. Ir jeigu ne rėmėjų ir partnerių paieškos ir gerumas, ir jeigu ne pasiaukojantis darbas, kad čia būtų daugiau laimės, tai sakinį, prašau, užbaikite patys. Vaikų skaičiaus viršijimas rodo ir tą patį didelį pagalbos poreikį.
Matyt, kiek absurdiškai atrodė ir skaidrės, rodytos užvakarykščiame susitikime ministerijoje. „Etapai buvo sudėlioti vakar skaidrėse. Pirmasis etapas – teikti bendruomenei papildomas ir kompleksines paslaugas. Aš ir Vilniuje sakiau ir dabar kartosiuosi, jog vieninteliai kūdikių namai ir teikia kompleksinę pagalbą šeimai, t. y. ir ugdymas, ir sveikata, ir socialinė globa. Mes globojame ir šeimas. Juk ateina žmonės, kurie neapsisprendžia dėl globos, mes jiems suteikiame visą informaciją. Tuo pačiu globojame šeimas, turinčias vaikus su negalia, turime licenciją vaikų grupei, bet dėl vaikų skaičiaus mes to negalime padaryti, nes kol buvome Vilniuje, pas atvažiavo 66-asis vaikas“, – sako direktorė.
Pagal įstatymą, globos namuose negali būti daugiau nei 60 vaikų. Tai 60 vietų finansavimas ateina iš valstybės. Visi vaikai, kurie daugiau nei tie 60, yra galvos skausmas vadovybei, nuostolis įstaigai – o iš kur gauti pinigų?
„Bet mes kalbame apie vaiką, ne apie pinigus. Taigi, kur tą vaiką padėti, kuriam šiandien yra blogai, ir kur tie globėjai, kurie galėtų jį pasiimti. Jų nėra. Kol kas. Tikiuosi, kad jie bus“, – spaudos konferencijoje sakė A. Kardašienė, patikindama kad globos namai jokiais būdais nėra gėris, tačiau gal reikėtų pradėti nuo agitacijos, nuo mokymų, nuo globėjų paruošimo, paslaugų didinimo šeimai ir savaime globos namai sunyks.
Ko gero, nėra paskaičiuota, ar valstybė „ištemps“ ne tik globėjų parengimą, bet ir globėjų atokvėpius, atostogas. Ir atostoginius...

Perviršis: kol A. Kardašienė dalyvavo susitikime dėl globos įstaigų reorganizavimo Vilniuje, į Šiaulių sutrikusio vystymosi kūdikių namus pakliuvo 66-asis vaikas…
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Kardašienė: „Mes deinstitualizacijos projekte dalyvaujame jau labai seniai, viską taip jau padarėme, kad belieka tik viską į popierių suguldyti. Tai jau kitokie globos namai, jau pasikeitę ir daro viską.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.