Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Trisdešimt šeštuosius einančiam Šiaulių valstybiniam kameriniam chorui „Polifonija“ jau vadovauja  trisdešimt vienų dirigentas, chormeisteris Tomas Ambrozaitis. Klaipėdietis, žemaitis, pripažintas chorvedybos maestro, išbandęs ir kultūros įstaigos administratoriaus darbą...

Ir ne toks naujas naujasis choro vadovas Tomas Ambrozaitis „Polifonijoje“:

 

- Prieš penkerius metus kelis mėnesius – tarpiniu periodu, kol ministerija skelbė konkursą, -  aš jau turėjau reikalų su „Polifonija“. 

- Tikriausiai šis kamerinis choras jums paliko gerą įspūdį, jei nusprendėte dalyvauti konkurse šio kolektyvo vadovo vietai?

 

- Šitoks choras negali nepadaryti įspūdžio – būtų labai keista ir labai gaila, jei tas įspūdis būtų kitoks. Tai tinkamo lygio kolektyvas.

 

- Kokią programą pateikėte, kad konkursą laimėjote? Kokia bus naujoji „Polifonija“?

 

- Aš labai gerbiu choro įkūrėjus gerbiamus Vaičiulionius (gaila, kad taip išėjo šiais žmonėmis, kurie šį chorą sukūrė, kurie jį atvedė į valstybinio choro statusą) ir tegaliu pasakyti, kad Sigitas Vaičiulionis buvo kietas muzikas ir toks liko. Tačiau toks jau gyvenimas – visko atsitinka. Aišku, būtų labai gerai, jei mes nebūtume tikri lietuviai ir kalbėtume tik apie tuos dalykus, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Deja, mes dažniausiai pasikandame, pasigauname ką nors negera, iš to priverdame labai daug košės ir tuo džiaugiamės: svarbu, kad ne mūsų daržas skęsta, ne mūsų namas dega... 

 

O kokia bus „Polifonija“? Bus, kokia yra. Negaliu pasakyti, kad mano programoje būtų buvę prirašyta labai daug lozungų, pažadų, kad aš čia imsiu viską keisti. Nieko dabar nekeisiu – bent jau pirmus metus. 

 

Aišku, čia aš kalbu daugiau kaip administratorius – norint kažką efektyviau padaryti arba esamą situaciją efektyviau panaudoti, reikia pirmiausia labai gerai pažinti komandą. Kol nepažįsti, tai būtų labai netaktiška ir labai kvaila daryti kažkokius kardinalius pokyčius. Bet per tas kelias dienas, kurias čia aš esu, nelabai dar spėjau susipažinti su visa struktūra, su buhalteriniais dokumentais. Artimiausiu metu čia reikia man savo ranką pridėti, pasižiūrėti, kaip viskas yra. Nemanau, kad dabartinė komandai yra prasta, Tiek, kiek buvusio vadovo Gedimino Ramanausko padaryta (apie meninę pusę būtų labai nekolegiška iš mano pusės kalbėti, nes aš - toks pat chorvedys, kaip ir jisai) iš administracinės pusės, nemanau, kad būtų bloga -  jis pakankamai įžvalgus žmogus ir, matyt, gerai nardantis tuose reikaluose.

 

- Suprantama, bet juk jūs - pirmiausia kūrybinis darbuotojas.

 

- Deja, pagal pareigas, kurias dabar užimu, aš esu grynai administratorius, nes „Polifonijoje“ šiandien tokios pareigybės, kaip choro meno vadovas, nėra. Tai reiškia, kad aš šiandien esu ir įstaigos vadovas, ir choro meno vadovas. Nemanau, kad tai yra gerai, bet pažiūrėsime - gal ateityje tai išspręsime, bent jau diskutuosime ir, manau, gal pavyks kažkiek stumtelti šioje vietoje.

 

Kol kas administratoriaus ir meno vadovo pareigos privalo būti suderintos. Jei būčiau koks sausas biurokratas, atėjęs dirbti į chorą ir išvis neturėčiau supratimo, kokia yra visa virtuvė, tai nemanau, kad čia ilgai galėčiau dirbti. Sulaukčiau, manau, absoliutaus pasipriešinimo, nes tą reikalą reikia išmanyti, nors maždaug žinoti. O kuo daugiau žinai ir jei dar pats priėjęs prie choro gali pasakyti, ko tu nori ir kaip turėtų būti, tai yra vien pliusai.

- Jūs – temperamentingas dirigentas?

 

- Kiek žmonių - tiek nuomonių, o aš labai nemėgstu save narstyti, analizuoti. Tegul tai kiti daro... O muzika yra nepačiupinėjama kūryba, tai ji negali būti apmirusi, atšalusi. Jei ji bus be prieskonio, be energijos, be ugnies, ji nepasieks niekaip klausytojų.

 

- O juk sakoma, kad žemaičiai yra labai santūrūs...

 

- Sakoma. O aš, kaip žemaitis, turiu tokią savybę, kad labai dažnai per savo kalbėjimą pasakau ir tai, ką galvoju. Ir kadangi tai yra mano asmeninė nuomonė, tai dažnai už tai kenčiu. Už tai, kad gal per anksti pagal amžių (nors trisdešimt perlipau) turiu savo nuomonę apie tokius svarbius kad ir muzikinius reikalus ar apie tai, kas šiandien darosi Lietuvoje. Pasakau ir kenčiu, nes viskas grįžta bumerangu. Juk žinot, kaip Lietuvoje: vieną žodį pasakei – dešimt gavai atgal... Gailiausia yra tai, kad tuos dešimt pasako tie, kurie visiškai nieko neišmano. Bet mūsų yra tokia valstybė: kuo mažiau išmanai, tuo aukštesnes pareigas užimi. 

 

- Gyvensite Šiauliuose ar važinėsite į darbą iš Klaipėdos?

 

- Dabar aš gal vėl negerai pasakysiu, bet buvo labai keista, kai pasirodė pirmieji komentarai laimėjus konkursą. Mane tada labai iškvailino artimiausi žmonės – sakė: ko tu ten lendi ir ko tu ten skaitai... Bet vis tiek įdomu, ką apie tave rašo, ir labai gaila, kad tik laimėjęs konkursą, dar dorai iki Šiaulių neprivažiavęs jau pasidariau kažkoks svieto perėjūnas – matyt, kažkas labai nesitikėjo, kad žmogus gali, gyvendamas Klaipėdoje, turėdamas darbų ir reikalų ten, imti sau ir važiuoti į Šiaulius.

 

Man tikrai teks gyventi Šiauliuose, nes nežinau, kiek reikia uždirbti, kad galėčiau važinėti.  Tikriausiai turėčiau gauti 10 tūkstančių litų atlyginimo. Galų gale ir sveikatos reikia turėti: štai šiandien važiavau iš Klaipėdos, tai kėliausi pusę penkių, tris valandas važiavau – lijundra, visa autostrada grynas ledas.. O juk norisi dar pagyventi – kam į griovį išsitaškyti. Aš kol kas laikau save žmogumi viso proto - noriu dar kažką gražaus nuveikti.

- Gyvensite čia su šeima?

 

- Ne. Ieškau buto išsinuomoti - noriu susirasti ramią vietelę, kad bent tuos penkerius metus, kuriems man yra ministerijos paskirta tarnyba, turėčiau kur ramiai pareiti, prisikimšti pypkę, pasiimti partitūrą ir dirbti.

 

- Seniai rūkote pypkę?

 

- Seniai - gal dešimt metų. Bet ne žmonių akims, o savo malonumui. 

 

- O jūsų pedagoginė veikla?

 

- Aš į Šiaulius koją šviežiai įkėlęs, tai kur galėčiau ta veikla užsiimti? Gal kas pakvies, gal kas pasiūlys –  tada mielai. O šį pusmetį man bus truputėlį sudėtingiau – bandysiu prašyti ministerijos supratimo ir tikiuosi jo sulaukti, nes turiu pabaigti darbus su Klaipėdos Eduardo Balsio meno mokyklos kameriniu orkestru, kur groja 9-12 klasių moksleiviai. Tai yra normalus kamerinis orkestras, groja tikrai stiprūs vaikai ir suplanuota masė koncertų. 

Reikės kažkaip apsiginkluoti kantrybe nuo visokių, švelniai sakant, pletkų ir nuo tų, kurie labai skaičiuoja darbo valandas. O jau su tuo aš esu susidūręs, kai Kretingoje pradėjau direktoriauti – ten labai skaičiavo, kiek direktorius išdirba, tik neskaičiavo darbo šeštadienių ir sekmadienių. 

 

Ar tai yra reikalinga, aš nežinau. Kam tai naudą duoda, irgi nežinau. 

 

Taigi turėsiu spėti važinėti į Klaipėdą, kad šį pusmetį užbaigčiau, ir tikiuosi, kad choras supras, supras ir  mūsų administracijos moterys(o jos labai supratingos). Todėl manau, kad problemų nebus.

 

- Nesigailite iškeitęs Klaipėdą į Šiaulius?

 

- Gyvenimas yra be galo įdomus daiktas: aš pasidaviau savo profesijai, o ne savo kaip žmogaus norams, kur geriau gyventi, kaip gyventi. Nes jei esi baigęs tam tikrus mokslus ir jei dar ko nors nori iš gyvenimo, man neatrodo, kad užtenka atsisėsti į kokią patogią kėdę, gauti tinkamą atlyginimą ir namie išsidrėbti prie televizoriaus. Nors kaip tik tokie mano apibūdinti žmonės yra patys didžiausi „žinovai“ visų menų, visų darbų. Ir patys didžiausi kritikai. 

Aš dar taip nenorėčiau gyventi – norėčiau, jeigu Dievas duos sveikatos, dar kokius dešimt metų  intensyviai padirbėti, kad galėčiau paskui, kai gal negalėsiu vaikščioti, išsidrėbti prie televizoriaus ir galvoti, kad vis tiek kažkas yra palikta gražaus. 

 

Manau, kad taip turi daryti kiekvienas žmogus, kuris turi kūrybinių ambicijų arba sveiko noro gyvenime kažką veikti, o ne tik prastumti jam Dievo paskirtą laiką.