Centro pradinės mokyklos direktorius Edmundas Valuckas: „Sporte tai lyg ir įprasta praktika: treneris nori, kad jo vaikas pasiektų aukščiausių rezultatų, daugiau iš jo reikalauja, spaudžia, daugiau dirba, o stebuklo ir nėra“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Dalis mokyklinio amžiaus vaikų tėvų stebisi, dalis piktinasi, kad sporto mokyklų kai kurie treneriai gauna algas už tai, jog treniruoja savo vaikus ar anūkus. Tėvams atrodo, kad taip yra skriaudžiami jų vaikai, nes trenerių-tėvų darbas ir pastangos yra nukreipta į savo dukteris ar sūnus, kurie neretai net nėra gabūs konkrečiai sporto šakai.
Pedagogai savo vaikų nemoko
„Turėtų perduoti mokyti kolegoms, nes per treniruotes visas dėmesys skiriamas savo vaikui“, - sakė į redakciją paskambinusi viena mama.
Sporto mokyklą lankančio berniuko tėvas irgi nepatenkintas – juk bendrojo lavinimo ar muzikos mokyklose praktiškai nepasitaiko, kad pedagogai mokytų savo dukras ar sūnus, tai kodėl sporto pedagogams sudaromos tokios išimtinės sąlygos.
Ir iš tiesų tiek Šiauliuose, tiek visoje šalyje nuo seno galioja nerašyta taisyklė – muzikos pedagogai savo vaikų nemoko patys. Žymūs pianistai Veronika Vitaitė, Jurgis Karnavičius ir kiti savo vaikus siuntė mokytis pas kolegas, ir kai tie tik pradėjo mokytis muzikos abėcėlės, ir vėliau – kai tie įstojo mokytis į Valstybinę konservatoriją, kurioje dirbo tėvai.
Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokyklos direktorė Irena Asauskienė sako beveik neprisimenanti tokio atvejo, kad šios mokyklos pedagogai būtų mokę savo vaikus – mokė tik kiti mokytojai. O to priežastys esančios labai paprastos: mamos ar tėčio bendravimas su savo vaiku pamokoje esantis visai kitoks nei mokytojo ir mokinio bendravimas.
Centro pradinės mokyklos direktorius, kūno kultūros mokytojas Edmundas Valuckas paklaustas, ar dažnai pradinėje mokykloje mokytojai moko savo sūnus ar dukteris, tik nusistebi.
„Tikrai taip nėra – moko kiti mokytojai, kad nesusidarytų tokia dvilypė situacija, kai vaikui atrodo, jog iš jo žymiai daugiau reikalaujama nei iš kitų, o kitiems mokiniams ir aplinkiniams – jog mokytojas savo vaikui nuolaidžiauja“, - sako patyręs pedagogas ir administratorius E. Valuckas.
Treniruotėje visi lygūs
Tad tik Šiaulių sporto mokyklų treneriams ši nerašyta taisyklė – nemokyti savo sūnų ar dukterų – akivaizdu negalioja: Albertas Rimša treniruoja BMX dviratininkę Vilmą Rimšaitę, Viktoras Čmilis – šachmatininkę Viktoriją Čmilytę, savo sūnus - imtynių treneriai Vidmantas Žibutis, Arūnas Šulcas ir taip toliau.
Visų tėvų ir jų vaikų tandemų net neišvardyti, nes jie tampa viešai žinomi tik tada, kai tėvų treniruojami vaikai pasiekia žymių pergalių tam tikroje sporto šakoje ir jau viešai yra paskelbiama, kad jaunąjį sportininką išugdė jo tėvas – tos pačios sporto srities treneris. Šiaip sporto mokyklose tėvų treniruojamų vaikų skaičius net nežinomas, nes tokių atvejų, kai vaikai pasiekia rimtų laimėjimų tėvų srityje, yra palyginti nedaug – tik išimtys.
Todėl ar nebūtų geriau, jei treneriai dirbtų su perspektyviais sportininkais, o ne su savo vaikais, nes jei pastarieji turi tam tikrų sugebėjimų sportui, juos galėtų ugdyti ir kiti sporto pedagogai. Juolab kad tikėtina, jog savo vaikų, jų sugebėjimų atžvilgiu tėvai negali išlikti objektyvūs.
Sporto mokyklos „Atžalynas“, kurioje mokoma imtynių, irklavimo, buriavimo, sunkiosios atletikos, direktoriaus pavaduotojui Giedriui Snudaičiui neatrodo, kad atsiranda problemų, kai treneriai moko savo vaikus.
„Manau, gal tėtis į sūnų daugiau atkreipia dėmesį, gal namie dirba papildomai, o šiaip treniruotėje visi yra lygūs“, - sako G. Snudaitis ir priduria, kad kaip ir visi tėvai, taip ir treneris už savo vaiko, kuris yra įrašytas į sporto mokyklos sąrašus, mokymą moka pagal miesto Tarybos patvirtintus įkainius.
Retai pavyksta pasiekti ryškesnių rezultatų
Centro pradinės mokyklos direktorius Edmundas Valuckas, tikras sporto entuziastas, patyręs kūno kultūros mokytojas, kalba daug atsargiau, nes per daug metų yra pastebėjęs, kad treneriams, mokantiems savo atžalas, retai pavyksta pasiekti ryškesnių rezultatų, nors pastangų įdedama itin daug.
„Sporte tai lyg ir įprasta praktika: treneris nori, kad jo vaikas pasiektų aukščiausių rezultatų, daugiau iš jo reikalauja, spaudžia, daugiau dirba, o stebuklo ir nėra, - teigia E. Valuckas. - Žiūrėkite, kiek yra fantastiškų krepšininkų, kurie savo vaikus bando ištreniruoti, bet ar girdisi, kad tie vaikai pasiektų kažką panašaus, kaip jų tėvai? Aš tikrai nepavydžiu tiems vaikams. Geriau tėvai juos paleistų.“
Prisimena direktorius Centro pradinėje mokykloje prieš daug metų įsikūrusio šaškių būrelio pradžią, kai būreliui vadovavusi nuostabi trenerė mokė ir savo dukrelę, kuri didesnių sportinių aukštumų nepasiekė, ir kitus mokinukus, iš kurių trys vėliau tapo pasaulio šaškių čempionais.
Psichiatras-psichoterapeutas Vytautas Bartkevičius taip pat mano, kad neblogai, jei tėtis parodo, kad geriau sportuoti nei prie kompiuterio sėdėti, sužadina vaikui pomėgį sportui, net jei nusiveda į treniruotę.
Tačiau apie tai, ar treneriams apskritai verta treniruoti savo vaikus, ar juos patikėti kolegoms, V. Batrkevičius kalba itin atsargiai: „Iš pradžių tėtis galbūt bus vaikui geresnis mokytojas nei svetimas žmogus, nes jie abu yra artimi. Jei tik tėtis nespaudžia taip, kad vaikas net bijo į kitą pusę pažiūrėti“.
