Laužydami duoną vakaro svečiai skleidė bendrystės jausmą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Diana JANUŠAITĖ
Laukiant gražiausių žiemos švenčių Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ vyravo sakralumo, šventumo, bendruomeniškumo dvasia. Susirinkusiųjų širdys pulsavo atvirumu, troškimu bendrauti, o akys spinduliavo viltimi bei stebuklingo laukimo džiaugsmu. Sielą virpinančios Kalėdų giesmės, švelnūs muzikos instrumentų garsai skatino galvoti apie tai, ką turime geriausio.
Vyravo laikai, kai duona žmogui buvo pati didžiausia vertybė. Tokia paprasta, visiems, net ir didžiausiems varguoliams, prieinama, visų valgoma kone kasdien. Šiuolaikinei visuomenei duona gal ir nebėra tokia reikalinga, tačiau neabejotinai reikšminga. Šiandien negalėtumėme išgyventi be to, ką ji simbolizuoja.
Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą. Taip pat tai gyvenimo ir mirties simbolis, tarpininkas tarp dviejų pasaulių. Vargu ar rasi tinkamesnį laiką duonos pagerbimui nei metą, kai tikime stebuklais ir stengiamės būti geresni.
„Laiptų galerijos“ direktorės Janinos Ališauskienės nuomone, renginys „Duona kasdieninė“ sugrąžino visus į nostalgišką romantišką praeitį. Leido minutėlei pabėgti nuo kasdienių darbų ir patirti bendrystės jausmą.
„Duona – kaip malda, kasdieninis gyvenimas. Tai, ką mes darome, kuo dalijamės, sujungia mus bendrystei. Piešdami, muzikuodami, tapydami ir grožėdamiesi sukurtais kūriniais, mes tarsi tampame didele šeima, vienijama kūrybos“, - atviravo J. Ališauskienė.
Minčiai, jog duona šeimą vienijantis simbolis pritarė ir vakarui trylika duonos kepalų paruošęs dalininkas, skulptorius Alvydas Paškauskas. „Stengiausi viską daryti su gera nuotaika, juk duonos kepimas, šventas reikalas. Duona – Dievų maistas, jei nebūtų jos, nebūtų ir šeimos“, - sakė A. Paškauskas.
Šventinę nuotaiką kūrė ir Lietuvos katalikų dvasininkas Ričardas Doveika. Dvasininko žodžiai, dainos duonos liturgijos vakarą pavertė mažosiomis advento mišiomis. Ragino nustoti niurzgėti, atverti širdis bei nenustoti tikėti: „Kiekvienais metais vis sunkiau šeimoje išsaugoti kažką sakrališka. Perduoti tradicijas vaikams, anūkams. Vis dažniau gręžiojamės į prekybos centrus ir užmirštame, jog per Kalėdas svarbiausia ne tai, kas padėta ant stalo, bet tai, kas sėdi už jo. Todėl pamąstykite, kokias Kalėdas norite švęsti. Neužmirškite, jog Visagalis Dievas negali tik vieno – nemylėti tavęs.“