Romualdas BALIUTAVIČIUS
O juk reikėjo visai nedaug: tik seno griuvenos viaduko, kad pasijustume Žmonėmis ir didmiesčio gyventojais, ir kad mūsų savimonė atsiskleistų visa savo „grože”, kaip pasakytų Vydūnas. Ir jau nebe toli tas metas, kai koks naujasis Kudirka apdainuos Šiaulių tilto atsiminimus.
Iki šiol galėjome tik pavydėti sostinei jos transporto kamščių – vieno ir neginčijamo tikro didmiesčio požymio, dabar visa tai turime ir mes: automobilių spūstis, galimybę stovint pakvėpuoti koncentruotais išmetamųjų dujų kokteiliais, pasikeikti bei pasispjaudyti per automobilio langą, pasižvalgyti į šalimais įstrigusius kaimynus arba parodyti vairavimo meistriškumą – akimirksniu užimti gretimoje juostoje atsiradusį kelių metrų tarpą prieš pat užsižiopsojusį kitą važiuotoją ir tokiu būdu, pakeliui į namus, sutaupyti neįkainuojamas sekundes.
Ačiū senam griuvenai viadukui, groteskiškai išryškinusiam mūsų provincialias vairavimo ir bendravimo vairuojant manieras!
Nebeapsikentęs jau nuo turgavietės prasidedančio transporto kamščio, į kurį pakliūdavau kaskart grįždamas namo, vieną dieną savuosius „ratus” palikau kieme ir įšokau į maršrutinį autobusėlį. Pusamžis vairuotojas, liūdnomis žalmargės akimis monotoniškai atlikinėjo savo pareigą (vežė keleivius, - aut. past.) ir klausėsi radijo. Taip jau išėjo, kad prieš viaduką užsisvajojęs anas nespėjo persirikiuoti ir tapo priklausomas nuo tiesiai antrąją juostą važiuojančiųjų malonės. Nors eismo taisyklės numato, kad tokiu atveju, prieš kliūtį, viena mašina juda tiesia, kita persirikiuoja, ir t. t. Tarsi savotiška pynė. Bet taip tik popieriuje. Ir šį kartą mūsų autobusėlio niekas neskubėjo praleisti... Po kelių minučių, nutaikęs progą, autobusėlio vairuotojas pabandė persirikiuoti, tačiau tiesiai važiavęs dinozaurų amžininkas golfukas, užuot mus praleidęs, tik padidino greitį... Susidūrimo išvengta per plauką.
„Tėviškės niekas tikrai nepakeis - šventas man šitas kampe-eelis”, - disonansu situacijai per autobusėlio radiją plyšavo vietinės reikšmės dainius, o vairuotojas, kitoje viaduko pusėje, ties šviesoforu, prisigretinęs prie golfo savininko, pakraipė į šalis galvą: kodėl tu šitaip? Vietoje atsiprašymo, prasivėrė golfo stiklas ir lauk išlindo neseniai pilnametystę atšventusio vyruko ranka, aukštyn iškėlusį laibą it sliekas vidurinįjį pirštą. Va, taip. Esi pasaulio bamba, kaip kad pasakytų... Et, koks skirtumas, kas pasakytų?
Toliau prasidėjo keistas gestų žaismas: autobusėlio vairuotojas pirštu dūrė į tą chamą, nykščiu ir smiliumi parodė „tarpelį”, ironiškai išsišiepė, paskui parodė sau į krūtinę ir kombinaciją užbaigė ant delno padėdamas sulenktos rankos alkūnę. Tuo metu užsižiebė šalia šviesa ir visi pajudėjo. Sėdėdamas greta vairuotojo nesitvėriau smalsumu ir paklausiau, ką reiškia neseniai matyta „nebylių kalba”?
„Aš tam chamui pasakiau: „Tai pas tave kabo, va, toks „saldainiukas”, kaip kad pats rodai, o manasis – va, koks!” Ir, trumpam paleisdamas vairą, autobusėlio vairuotojas dar kartą pakartojo žestą sulenkta per alkūnę ranka... „Na, ir kaip aš jam?” - klausė patenkintas jo žvilgsnis.
Nebesileidau į diskusijas dėl šitokių seksualinių XXL pretenzijų. Ne tai svarbiausia. Mačiau – žmogaus nervai „ištampyti”, girgžda ir kliba it kiekvieną šeštadienį į turgų bobutės tempiamas vežimėlis su daržo gėrybėmis. Kur tai matyta - kasdien dešimtis kartų pirmyn atgal važinėti viaduku, gaišti laiką transporto kamščiuose, o paskui, pamiršus kelių eismo taisyklių reikalavimus, vytis grafiką arba kęsti nuolatines eismo chamų išdaigas! Juolab kad artėjo centro stotelė - rengiausi išlipti...
Jeigu uždarius remontui senąjį viaduką apie 17 valandą nors sykį teko važiuoti Žemaitės-Architektų gatve link pietinės miesto dalies, be abejonės žinote, koks „kliūčių” ruožas prasideda leidžiantis žemyn, link sankirtos su J. Jablonskio gatve. Sukančiųjų į kairę daug, sankryžos pralaidumas mažas dėl intensyvaus priešinio eismo, o vienintelė likusi juosta važiuoti tiesiai būdavo nepajėgi greitai praleisti daugybės susitvenkusių automobilių. Dėl tos priežasties kai kurie vairuotojai savo rizika įsigudrindavo pralįsti tarp važiuojančiųjų tiesiai ir sukančių kairėn į J. Jablonskio gatvę...
Kiek kartų matydamas spūstis galvojau: „Galėtų įterpti papildomą eismo juostą (vietos tam yra) arba kelių patruliai galėtų piko valandomis pabudėti sankryžoje - paregulioti eismą”. Kur tau! Kiek čia važinėju, nemačiau nė vieno uniformuoto vyro. Matyt, tokių „nevaisingų” vietų kaip transporto kamšatys „žalieji broleliai” vengia iš tolo. Na, prigriebsi per pusdienį vieną kitą vargetą už manevravimo taisyklių pažeidimus, ir didelė iš to nauda?..
Kol vieną gražų šeštadienį įvyko tai, kas šiaip jau ir turėjo čia įvykti: susidūrė ir buvo sumaitoti automobiliai. Sutapimas ar ne, netrukus leidžiantis nuo naujojo viaduko buvo pastatyti kelio ženklai, sužymėtos eismo juostos, atsirado viena papildoma... Keista nebent, kodėl to nebuvo padaryta dar iki uždarant senąjį viaduką? Visada šitaip: kol neįvyksta nelaimė, niekas ir piršto nepajudins. Nebent pirštas judinamas kiek kitokiu tikslu, kaip tada, važiuojant maršrutiniu autobusėliu...
