Zita KATKIENĖ

Nors speigas jau slūgsta, tačiau jo pėdsakai lieka. Apmaudu, tačiau ne vienas žmogus sveikatą sugadino ir visam gyvenimui. Į Respublikinės Šiaulių ligoninės Traumatologijos skyrių speigo „tiltais“ atkeliavo šeši nušalę žmonės. Kai kuriems gresia galūnių amputacija, nors medikai dar daro viską, kad išgelbėtų nušalusius žmones. Ne visi patyrė tokias dideles šalčio traumas – vieni nušalimus įveikė patys, nes, atšilus šiltoje patalpoje, atsigėrus arbatos, požymių neliko. Kiti, deja, su šalčiu „susipyko“ ilgam... Vienam, vos išėjus į šaltą orą, dar ilgai, kol įveiks ligą, skaudės sąnarius, kitam – mėlynuos, tins ar bers atviros odos vietos net ir vasarą, kai tenka būti vėsioje aplinkoje, maudytis atvirame vandens telkinyje, net geriant šaltus gėrimus ar valgant ledus... 

 

 

Šalčio traumuoti žmonės, pasak Šiaulių centro poliklinikos skyriaus vedėjos, bendrosios praktikos gydytojos Audronės Jakutienės, retai kreipiasi į pirminės sveikatos priežiūros įstaigas, nes jiems tenka gydytis ligoninėje. Tačiau tokių, kurie kenčia dėl šalčio poveikio, nestinga. 

 

Medikui, prieš gydant nušalusį ligonį, svarbu išsiaiškinti nušalimo laipsnį. Skiriami keturi nušalimo laipsniai, kuriuos galima nustatyti tik nukentėjusįjį atšildžius, kartais tik po kelių dienų. Pirmojo laipsnio nušalimas diagnozuojamas, kai nušalusi oda pabalusi, nejautri, o sušildyta pasidaro melsva su tamsiai raudonu atspalviu, patinsta, niežti. Kai pasveikstama, nušalimo vieta lieka jautri šalčiui. Uždegimas praeina per kelias dienas.

 

Antrojo laipsnio nušalimas pasireiškia paviršinių odos sluoksnių nekroze. Nušalus ant odos atsiranda gelsvo arba balto skysčio prisipildžiusių pūslių. Nukentėjusiam pakyla temperatūra, krečia šaltis, skauda. Net ir pagijus, pasak gydytojos, lieka nejautrumas ir nemalonus maudžiantis skausmas. 

 

Trečiojo laipsnio nušalimas dėl stipriai sutrikusios kraujotakos pasireiškia visų odos sluoksnių nekroze. Susidaro tamsiai rudos, raudono skysčio pūslės. Labai stipriai skauda. Pažeidimo gylis išryškėja ne iš karto, o po kelių dienų. Atsiranda šlapiuojanti gangrena ir atsiskiria negyvi audiniai. Tokiam žmogui būtina vykti į ligoninę, kur suteikiamas reikiamas gydymas. Ketvirtojo laipsnio nušalimas diagnozuojamas tuomet, kai nekrozuoja kaulai ir minkštieji audiniai. Nušalusios kūno dalies atšildyti nepavyksta, ji lieka nejautri. Nekrozės riba išryškėja po 10–14 dienų. Pažeista vieta mumifikuoja.

 

Tuo atveju, kai šalčio paveikto žmogaus galūnės tampa nejautrios, nutirpusios, žmogus jaučia deginantį skausmą, kuris vėliau prapuola, galima įtarti pirmojo laipsnio nušalimą. Pasak A. Jakutienės, labai gerai, kai pats žmogus arba jo artimieji supranta, kad šioje stadijoje būtina žmogui kuo greičiau pagelbėti ir stengtis, kad neišsivystytų antroji nušalimo stadija. Gydytoja pataria apsaugoti nukentėjusįjį nuo šilumos, nes joje nejautra plėsis, bus dar blogiau. Jokiu būdu negalima stipriai sušalus iš karto eiti į šiltą patalpą – iš pradžių kurį laiką reikia pabūti vėsiame prieškambaryje ar laiptinėje. 

 

Jei nušalę ir nejautrūs kojos pirštai, medikė pataria nenusiauti batų (išskyrus tuos atvejus, kai jie šlapi) ir stengtis kojas apvynioti šilta antklode (jei ji laikoma šiltoje patalpoje, antklodę reikėtų šiek tiek pravėdinti, pavyzdžiui, balkone). Šiltai apvyniotą galūnę laikyti tol, kol joje atsiras jautrumas. Kritus kūno temperatūrai iki 30–31 laipsnio, žmogus netenka sąmonės. Tad svarbu kuo greičiau padėti nušalusiajam atstatyti kūno temperatūrą.

 

Pirmosios stadijos nušalimas praeina, bet lieka jautrumas pakartotiniam nušalimui. Apie antrosios stadijos nušalimus byloja pūslės: esant pirmojo laipsnio nušalimui jos būna skaidrios, vėliau – kraujingos. Kai diagnozuojamas ketvirtojo laipsnio nušalimas, audiniai žūva. Nušalusias kūno vietas, o dažniausiai tai būna rankos, kojos, pirštai, tenka amputuoti. 

Šalčio keliamų problemų galima išvengti

 

Nors lauke ir speigas, tačiau gatvėje galėjome sutikti žmonių ir be kepurių, ir be pirštinių. Tai, pasak gydytojos A. Janulienės, tikrai nesuvokiama. Gydytoja pataria per šalčius, kurie dar nežada baigtis, nevaikščioti be galvos apdangalo ir dėvėti ne odines, bet vilnones pirštines. Tik jomis patrynus nutirpusius žandus, skruostus ar nosį galima suaktyvinti audinių kraujotaką. Patariama atšalus orui geriau ir reguliariau maitintis, valgyti karštą maistą, vartoti vitaminus. Nepatariama gerti alkoholio ar kavos, kuriems veikiant greičiau prarandama kūno šiluma.

 

Nušalimas – tai audinių pakenkimas veikiant žemai temperatūrai. Jis priklauso nuo aplinkos temperatūros, drėgmės, vėjuotumo, laiko. Veikiant šalčiui kūno dalis, siaurėja kraujagyslės, blogėja audinių mityba. Dažniausiai nušąla, pasak medikės, drabužiais nepridengtos kūno vietos: ausys, nosis, skruostai, net lūpos. Pastarąsias ne tik vaikai, bet ir suaugusieji mėgsta laižyti, o kai šaltis – drėgnos lūpos nušąlą greitai. Neretai nušąla ir tos kūno vietos, kurių, dėl netinkamos aprangos, būna sutrikusi kraujotaka – kojų ir rankų pirštai, pėdos.

Labai svarbu rūpintis veido oda, kuri dažniausiai lieka atvira. Pasak medikės, einant į šaltį būtina naudoti riebius veido kremus, o lūpas būtinai patepti vazelinu ar kremu. Ir, žinoma, jų nelaižyti.

 

Kartais ir suaugę žmonės, o dažniausiai vaikai išeina į šaltį apsimuturiavę veidą šaliku. Taip, anot gydytojos, nereikėtų daryti, nes žmogus kvėpuoja, iš vidaus šyla, susidaro šerkšnas ir dažnas nušąla skruostus, suserga peršalimo ligomis. 

 

 

Ypač tiems, kurie jau ankstesniais metais yra nušalę, reikia saugotis šalčio. Svarbiausia, anot bendrosios praktikos gydytojos A. Jakutienės, šiltai rengtis. Geriausia, kai pirmasis drabužis – medvilninis, o viršuje – vilnonis. Nepatariama prisirengti labai šiltai. Geriau, kai plonesni drabužiai, tačiau rengiamasi keliais sluoksniais.  

Jei nušalimo nepavyko išvengti, būtina kuo greičiau stengtis patekti į šiltas patalpas. Gydytoja pataria nušalusią kūno dalį atšildyti įmerkus pažeistą kūno vietą į kambario temperatūros vandenį. Galima ir pusvalandžiui uždėti kambario temperatūros tvarsčius ant nušalusių kūno dalių. Jei žmogus nušalo galūnes, reikia nepamiršti nuimti žiedus ar laikrodžius, kadangi atšildant nušalusias galūnes, jos tinsta ir papuošalus gali būti sunku numauti. 

 

Labai svarbu, pasak gydytojos, gerti šiltų ir saldžių gėrimų. Tiesa, nedaug nušalus, kai arti nėra šiltų patalpų, veidą, nosį, ausis galima šildyti delnais. Atšildymą galima užbaigti, kai nušalusių kūno dalių oda suminkštėja ir grįžta jutimai.

 

Svarbu nušalusių kūno vietų netrinti (ypač sniegu). Jei šildant atsiranda pūslių, reikia nustoti šildyti. Nušalusią vietą medikė pataria uždengti steriliu tvarsčiu ir sutvarstyti. Sutvarstytą kūno dalį patariama susukti į minkštą, storą audinį-antklodę ar megztinį ir skubiai vežti nukentėjusįjį į artimiausią gydymo įstaigą. Draudžiama nušalusias vietas šildyti tiesiogine šiluma – glausti prie radiatorių, guminių šildyklių, merkti į karštą vandenį, šildyti naudojant plaukų džiovintuvą. Mat tiesioginė šiluma gali dar labiau pažeisti jau ir taip šalčio pakenktus audinius. 

 

 

Ypač dažnai žiemą nušalę žmonės to nepamiršta ilgai, nes po kiekvieno nušalimo vargina nemalonūs pojūčiai. Respublikinės Šiaulių ligoninės Moters ir vaiko klinikos Vaikų konsultacinės poliklinikos vaikų alergologė Laimutė Daukšienė pastebi, jog ištinusios lūpos ir skaudantys sąnariai – sušalimo reiškiniai. 

 

Gali būti diagnozuota ir alergija šalčiui. Alergija, anot L. Daukšienės, tai kitokia organizmo reakcija į fizinius faktorius, į tam tikras medžiagas – žiedadulkes, dulkes. Polinkis alergijai gali būti paveldimas, kartais alergija vystosi dėl įvairių priežasčių – aplinkos poveikio, dažnų ligų, daug naudojamų medikamentų, dėl streso, dėl pervargimo.

Alergija šalčiui arba šalčio dilgėlinė ir nuožvarbos – dvi skirtingos ligos.

 

Šalčio dilgėlinė vystosi paveikus šalčiui, šilumoje pokyčiai išnyksta. Tai – pasikartojanti liga.

 

Nuožvarba – lėtinė liga. Odos pokyčiai išlieka ilgą laiką, paveikus šilumai tik šiek tiek sumažėja. Ligai progresuojant vystosi sąnarių skausmai.

Alergija šalčiui, šalčio dilgėlinė dažniau vargina sergančius lėtinėmis ligomis – angina,veido daubų uždegimu ir kitomis.

 

Pavojingiausia – šaltas, drėgnas, vėjuotas, žvarbus oras rudenį, pavasarį, žiemą. Tokiu laiku šaltis veikia atviras kūno vietas – veidą, rankas ir kojas, jei moterys avi plonas kojines, vyrai tik plonas kelnes. Veido oda pradžioje parausta, paburksta, ilgai užsitęsus sukietėja, tampa sunku šypsotis, pajudinti lūpas. Rankų pirštai pastorėja, sukietėja, sunkiai juda. Ant kojų gali atsirasti dėmės, panašios į nudilginimą. Minėti simptomai dažniausiai praeina šiltoje patalpoje. Dėl šalčio dilgėlinės žmonės kenčia ir vasarą – jie negali maudytis atviruose vandenyse – ypač vėsią vėjuotą dieną, jūroje. Besimaudantis gali pajusti bendrą silpnumą, o išlipus iš vandens kūno oda lieka kaip nudilginta, sunkiais atvejais gali atsirasti grėsmė gyvybei dėl staigaus kraujospūdžio kritimo. Būtina staiga sušildyti tokį ligonį – šiltai apkloti, girdyti šiltais skysčiais. Pasak gydytojos, labai retai būna šeimyninis šalčio netoleravimas – paveldimas susirgimas. Alergija šalčiui tai nėra tikra alerginė reakcija. Alergija gali atsirasti į tam tikrą medžiagą, dažniausiai baltymą. Šalčio alergijos atveju mechanizmas kitoks.

 

 

Pajutusiems minėtus simptomus reikia kreiptis į šeimos gydytoją, kuris, esant reikalui, siunčia pas alergologus. Šie specialistai mėginiais patvirtins arba paneigs šalčio dilgėlinę. Labai greitų ir efektyvaus gydymo metodų, deja, neturime. Jei pavyksta, konsultuojantis su kitais specialistais, rasti lėtinę infekciją ir ją pagydyti, šalčio dilgėlinė praeina savaime. Kartais šalčio dilgėlinė atsiranda be aiškios priežasties ir su laiku praeina. Teko gydyti ligonę, sergančią sunkia šios ligos forma, išprovokuota stipraus streso – ji išgelbėjo šeimą iš degančio namo. Prieš daugelį metų paauglei mergaitei, perspektyviai plaukikei, teko mesti šį sportą. Atsiradus šios ligos simptomams, kai vėsus, drėgnas šaltas oras, būtina rengtis šilčiau  nei įprasta – rūbai, pirštinės, kepurė turėtų būti nepralaidūs vėjui ir drėgmei, šaliku uždengti kuo daugiau veido. Reikia vengti šaltų gėrimų, šalto maisto – ledų, nuo ko gali sutinti gerklė, užkimti balsas, prasidėti dusulys. Reikia keletui vasarų atsisakyti maudynių atviruose vandenyse, šalto dušo.

 

Kita šalčio išprovokuota liga – nuožvarba, kuri, anot medikės, dažniausiai pakenkia rankų plaštakų, pirštų odai. Tokie ligoniai vaikšto paraudusiomis, kartais net melsvomis, rankomis, šaltyje minėti pakitimai paryškėja. Liga dažniau prasideda paauglystėje. Atvėsus orui vaikai neskuba mautis pirštinių ar vaikšto su drėgnomis. Rankų oda pašąla. Jeigu tai kartojasi, anot gydytojos, atsiranda nuožvarba, pastovus odos pakenkimas. Ilgainiui gali šaltyje sutinti pirštų sąnariai, pradėti juos  skaudėti. Šiuo atveju, deja, taip pat nėra greito ir efektyvaus gydymo. Jei skauda pirštų sąnariai, šeimos gydytojai dažniausiai siunčia pas reumatologus, odos problemas padeda spręsti odos ligų gydytojai, reabilitologai.