Lyčių lygybė – viena svarbiausių žmogaus teisių. Deja, Lietuvoje su lytimi susiję stereotipai vis dar gajūs. Remiantis Eurobarometro apklausos duomenimis, labiausiai jie išryškėja profesinėje aplinkoje, žiniasklaidoje ir politinėse srityse. O problemiškiausios sritys, kuriose moterys dažniausiai patiria nelygybę, – smurtas šeimoje, už vienodą darbą moterims mokamas mažesnis atlyginimas, nelygus vyrų ir moterų pasidalijimas namų ūkio darbais. Tuo tarpu vyrai dažniausiai susiduria su diskriminacija dėl darbo santykių. Tad kur slypi šių problemų šaknys? Kodėl mes vis dar pažeidžiame kitų asmenų teises?
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Jorūnė DAUNORIENĖ

Diskriminacija – kasdienė praktika
Apklausus europiečius, beveik visi (94 proc.) sutinka, jog lyčių lygybė yra viena svarbiausių teisių. Šiai minčiai pritaria ir lygių galimybių puoselėtoja Margarita Jankauskaitė. Anot jos, lyties tapatumo aspektai neturėtų tapti žmogaus diskriminavimo priežastimi. Tai nenusako žmogaus vertės, todėl jis neturėtų būti nuvertinamas.
„Lyčių lygybės principas lyg ir pasako, kad žmogaus lytis neturėtų būti priežastimi nuvertinti vieną iš grupių. Jeigu mes norime, kad mūsų visuomenė plėtotųsi harmoningai, turime suprasti, kad diskriminuodami, sukurdami tokias sąlygas, struktūrines prielaidas, kur viena pusė visuomenės neturi galimybės pilnai realizuoti savo potencialo, nukenčiame visi kaip visuomenė“, – pabrėžia M. Jankauskaitė.
Apie du trečdalius apklaustų europiečių (68 proc.) pažymi, jog lyčių nelygybė šiandien yra mažesnė nei prieš dešimtmetį. Lygių galimybių ekspertė sako, kad pasikeitė pats problemos matomumas, tačiau problema išliko.
„Dabar niekas neneigia, kad tokia problema yra, galbūt dėl to žmonėms atrodo, kad problemų yra mažiau. Kuo intensyviau dirbama tais klausimais, tuo žmonių pastabumas didėja. Atsakymas, kad lyčių nelygybė šiandien yra mažesnė, rodo, jog valdžia nepakankamai sistemingai dirba mėgindama šalinti lyčių nelygybės problemas“, – komentuoja ji.
Įvairios pažeidžiamos grupės nesugeba identifikuoti savo diskriminacijos arba pažeidžiamumo, nes gyvenant visuomenėje, kurioje tai įprasta, diskriminacija tampa kasdiene praktika. Žmonės galvoja, kaip sukurti išlikimo strategijas ir prisitaikyti prie tos aplinkos, nes nelabai mato, kaip situaciją būtų galima pakeisti. Taip pat pastebima, kad, pavyzdžiui, moterys, tyliai kenčia diskriminaciją, nes nenori pasirodyti kaip feministės.
„Kuo aplinka yra mažiau draugiška moterims, tuo jos labiau teigs, kad jokios diskriminacijos nepatiria ir viskas yra tvarkoje. Mes psichologiškai stengiamės kuo greičiau adaptuotis prie tos aplinkos, kurioje gyvename, nes kitaip tampa sunkiau gyventi. Daugelis moterų tiesiog prisitaiko ir nebando savęs aitrinti galvodamos, kokios jos nelaimingos“, – akcentuoja M. Jankauskaitė.
Lygių galimybių puoselėtoja pastebi, kad kuo daugiau moterys turi socialinių išteklių, tuo joms lengviau padaryti perėjimą iš esamos padėties į geresnę. Klaidinga kaltinti dailiosios lyties atstoves, kad kai kurios jų nepalaiko išsilaisvinimo ar feministinių idėjų. Galbūt taip yra, nes jos neturi nei materialinių, nei laiko išteklių. Jeigu moterys būtų labiau raginamos, jei būtų sudarytos palankesnės sąlygos, žymiai didesnė dalis prisijungtų ir tas idėjas palaikytų.

Moterys – rizikinga darbo jėga
Eurobarometro apklausos duomenimis, 76 proc. europiečių ir panaši dalis (72 proc.) lietuvių teigia, jog lyčių nelygybės klausimo išsprendimas Europos Sąjungoje turėtų būti prioritetinis. Kaip skubiausiai tvarkomas sritis, kuriose vyrai ir moterys gali patirti nelygybę, lietuviai nurodė smurtą prieš moteris (64 proc.), už vienodą darbą moterims mokamą mažesnį atlyginimą (45 proc.), nelygų vyrų ir moterų pasidalijimą namų ūkio darbais (21 proc.).
Kultūrinės klišės arba stereotipai nėra taip lengvai ir greitai pakeičiami dalykai. Jeigu kritiškiau pažiūrėtumėme į viešą erdvę, pamatytumėme, kad į moterį vis dar žiūrima kaip į namų šeimininkę, kurios pagrindinė pareiga – gimdyti vaikus, o pagimdžius juos prižiūrėti.
„Tokio pobūdžio pareiškimai daro poveikį mūsų suvokimui, kokie yra lyčių vaidmenys ir kaip jais pasiskirstoma. Kalbėdami apie lyčių lygybės politiką, akcentuojame tik viešą sferą, tarytum privati – individualus žmonių pasirinkimas. Toks suvokimas klaidingas, nes mes gyvename tiek privačioje, tik viešoje sferoje ir tai, kas vyksta vienoje iš jų, veikia kitą“, – išskiria lygių teisių gynėja.
Kai moteriai tenka didžioji dalis namų ūkio priežiūros, vaikų auklėjimo naštos, jai tampa žymiai sudėtingiau siekti karjeros ar paaukštinimo. Vis dar gajus mąstymas, jog moteris negali uždirbti daugiau nei vyras, nes moters pareiga likti su vaikais ir juos prižiūrėti.
„Į dailiosios lyties atstoves žiūrima kaip į rizikingą darbo jėgą. Kai moterys ir vyrai tik startuoja darbo rinkoje, dažniausiai jie negauna didelio atlyginimo. Jis išauga su metais. Dažniausia priežastis ta, kad moteriai deleguojama visa atsakomybė dėl reprodukcinio darbo, tai, kas susiję su žmogiškaisiais ištekliais: gimdymu, priežiūra, globa, socializacija ir t. t. Kai gyveni kultūroje, kurioje yra įsivaizduojama, kad ne moteris, bet vyras yra šeimos maitintojas, moters atlyginimas laikomas tik kaip priedas“, – stereotipinį požiūrį paaiškina M. Jankauskaitė.
Situacija pasikeistų, jei moterys derėtųsi dėl savo atlyginimo ir save lygintų ne su moterimis, bet lygiuotųsi į vyrus. Negalima kurti įvaizdžio, tarsi moterys gyvena savo gyvenimą, vyrai – savo. Atlyginimo atotrūkis yra kompleksinės nelygybės, egzistuojančios visuomenėje, išdava.

Smurtas šeimoje – rizika gyvybei
Smurtas – labai grubus žmogaus teisių pažeidimas, susijęs su žmogaus saugumu, integralumu net gyvybe. Mūsų visuomenė labai ilgai ją ignoravo. Įstatymas, kuris pripažino, jog smurtas šeimoje ne privatus reikalas, o nusikaltimas prieš visuomenę – priimtas tik 2011 metais. Praėjo tik beveik ketveri metai, kai bandoma kažką padaryti. Todėl nenuostabu, jog problemų yra labai daug.
Kodėl smurto prieš moteris klausimai ne taip sparčiai plėtojasi, kaip norėtųsi, atsakyti sunku. Manoma, kad tai susiję su tuo, kas vyksta darbo rinkoje, reprezentacinėje sferoje, taip pat su finansine nepriklausomybe. Svarbus ir moterų atstovavimas politikoje. Deja, tiek Seime, tiek savivaldybių tarybose moterų skaičius yra nedidelis. O siekiant padaryti esminį poveikį reikia, kad būtų mažiausiai 40 proc. tos kritinės masės.
Lyčių galimybių puoselėtoja išskyrė ir kitą, ne ką mažiau svarbią moterų reprodukcinę teisę – galimybę pasirinkti nutraukti nėštumą ar išsaugoti gyvybę. Kol kas Lietuvoje mes turime šią teisę, tačiau svarstoma ją panaikinti:
„Politinis fonas, atliekami manevrai, bandant prastumti šį draudimą, iš esmės reikš, kad ypač mažas pajamas turinčios moterys atsidurs keblioje situacijoje. Galbūt net pareikalaus moterų gyvybių. Draudimas siejasi su nelegaliais abortais, mirtimi ar sveikatos sutrikdymu. Todėl manau, kad ši kol kas šešėlyje slypinti problema gali iškilti bet kuriuo momentu, jeigu politikai priims neatsakingus sprendimus.“

Prevencijos galime siekti visi
Kai kalbame apie politikus, žmones, turinčius galią priimti sprendimus, turinčius poveikį visuomenės gyvenimui, norisi, kad pagrindinė politinė priemonė – įstatymai, būtų priimti pirmiausia išsiaiškinus, kokį poveikį tai daro vyrų ir moterų nediskriminavimo klausimams. Diskutuojama, ar iš pradžių reikia keisti įstatymus, struktūras ar keisti žmonių nuostatas, nusiteikimą, suvokimą. Anot M. Jankauskaitės, jeigu žmonės nesuvokia, kodėl tai yra svarbu, dėl to nieko nebus padaryta. O jeigu suvokimo bus daugiau – tuomet šansų kažką pakeisti atsiras daugiau. Todėl labai svarbu apie tai daugiau kalbėti, diskutuoti ir stebėti, kaip santykiai transformuojasi.
„Kai kalbame apie lyčių nelygybę, pasenusios sistemos poveikį, turime suvokti, kad ji neigiamai atsiliepia ir vyrų gerovei. Įsivaizduojama, kad tik vargšės moterys nukenčia, o vyrai šioje sistemoje laimi. Iš tiesų taip nėra, todėl kiekvienas savo kompetencijos ribose turėtumėme pasistengti padaryti kažką dėl bendro gerumo“, – pabrėžia lygių galimybių ekspertė.
Anot jos, politikai turėtų priimti lyčių požiūriu jautrius įstatymus, žiniasklaida – kelti aktualius klausimus, diskutuoti, švietimo sistema – formuoti ne pasenusį patriarchalinį požiūrį į lyčių santykius, bet tokį, kuris leistų žmonėms harmoningiau adaptuotis besikeičiančioje visuomenėje. Dirbantys smurto prevencijos srityje turėtų padaryti viską, kad ši problema būtų pašalinta kaip galima greičiau, nes jeigu kiekvienas kelsime nedideles bangeles, tuomet suformuosime gilesnius struktūrinius pokyčius.