Zita KATKIENĖ

Prieš keletą dienų Šiaulių centrinės poliklinikos ir Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro kolektyvai atsisveikino su kolektyvo narėmis. Staiga pasijutusi blogai iš darbo kabineto į ligoninę buvo išvežta Šiaulių centrinės poliklinikos Profilaktinio skyriaus vairuotojų komisijos pirmininkė Henrika Tijūnėlienė. Po kelių dienų ligoninėje gydytoja mirė. Savaitei Kalėdų atostogų iš darbo buvo pasitraukusi Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro bendrosios praktikos gydytoja Irena Jonikienė. Deja, po atostogų į darbą gydytoja negrįžo - po ūmios ligos Naujųjų metų išvakarėse ji mirė Šiaulių ligoninėje. Panašiu laiku dvi skirtingų gydymo įstaigų gydytojos išėjo iš gyvenimo palikdamos gydymo įstaigose ne tik skausmą, bet ir tą pačią problemą - kas dirbs jų vietose, kai jauni šeimos gydytojai jau seniai į miestą neatvažiuoja, o šiandieniniai kolektyvai negailestingai sensta.

 

 

Daug metų Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro bendrosios praktikos gydytoja Irena Jonikienė dalį kasmetinių mokamų atostogų išeidavo prieš Kalėdas. Centro direktorius Pranas Andruškevičius šiam gydytojos pageidavimui neprieštaraudavo. Juolab kad tarpušvenčiu ir pacientų gydymo įstaigoje mažėja. Tad ir šiais metais gydytoja parašiusi prašymą atostogų vienai savaitei ir šis prašymas buvo patenkintas.

 

Tada, deja, niekas negalėjo žinoti, kad atostogų išeinančios gydytojos nebesutiks. Kolektyvą pasiekė žinia, jog Naujųjų metų išvakarėse Šiaulių ligoninėje po ūmios kepenų ligos mirė kolegė Irena Jonikienė. 

 

Ši žinia pribloškė ne tik medikus, bet ir pusantro tūkstančio gydytoją pasirinkusių miesto gyventojų. Anot P. Andruškevičiaus, ši gydytoja buvo tarp tų 4-5 medikų, kuriuos yra pasirinkę daugiausiai ligonių. Tai, pasak gydymo įstaigos vadovo, puikus įrodymas, jog žmonės mylėjo gydytoją. Neslepia medikas ir to, jog pacientai buvo ir atlaidūs mylimai gydytojai, nes jos įpročiai kartais sukeldavo problemų. Tačiau asmeninės problemos netrukdė dirbti kvalifikuotai, atsakingai, pareigingai.

 

Baigusi anuometinį Kauno medicinos institutą Irena Jonikienė kelerius metus dirbo Klaipėdos miesto ligoninėje. Po dešimtmečio, 1986 metais, atvyko dirbti į Dainų polikliniką, kuri anuomet taip pat priklausė Šiaulių ligoninei. Tad beveik 25-eri produktyvaus darbo metai prabėgo Šiauliuose. 

Daug metų gydytoja dirbo reanimatologe. Vėliau ji įgijo bendrosios praktikos gydytojos licenciją ir dirbo šeimos gydytojo kabinete drauge su bendrosios praktikos slaugytoja Irena Simaškova. Dvi medikės Irenos dirbo kaip puiki komanda, todėl, pasak P. Andruškevičiaus, administracijos nepasiekdavo pacientų skundai, nekildavo ir problemų. 

 

Puiki gydytoja ir dukrą Laurą užaugino savo pavyzdžiu - ji pasirinko medikės kelią, gyvena Kaune. Išsituokusi medikė neturėjusi kitų rūpesčių - tik ligonių rūpesčius, todėl buvo pasišventusi savo darbui ir sąžiningai dirbo beveik iki gyvenimo pabaigos. 58-erių metų gydytoja, pasak gydymo įstaigos vadovo, darbingo amžiaus žmogus, tad jos netektis - ne tik skausmas, netekus kolegės, bet ir darbuotojo netektis. Juk be šeimos gydytojos liko beveik pusantro tūkstančio žmonių, kuriems teks rinktis kitą gydytoją, nes šiuo metu  naujas gydytojas į gydymo įstaigą neateis. 

 

 

Netikėtai iš gyvenimo išėjus bendrosios praktikos gydytojai Irenai Jonikienei, gali iškilti medikų vadinamojo žmogiškojo faktoriaus stygiaus problema. Juolab kad kolektyve triūsia ne vienas  garbingo amžiaus žmogus. Net du medikai - 74-erių metų. Tiesa, gydytoja A. Šimkienė neseniai nusprendė eiti į užtarnautą poilsį, kitas gydytojas, šias metais švęsiantis 75-erių metų sukaktį, dar dirba, nors ir sumažintu krūviu. Dirba dvi gydytojos, sulaukusios 68-erių metų.

 

Ne tik dėl ligos, bet ir dėl amžiaus medikai gali pasitraukti iš aktyvaus gyvenimo ir pasirinkti užtarnautą poilsį. P. Andruškevičius sako, jog reikalingas kiekvienas dirbantis žmogus, tačiau galvoti apie tai, kad gydytojų gali mažėti, būtina. Svarstydamas šią problemą P. Andruškevičius nusprendžia, jog ši problema nebūtų labai didelė, jei ji būtų sprendžiama bendrosios praktikos gydytojo ir bendros praktikos slaugytojo funkcijų paskirstymo būdu. Pasak gydymo įstaigos vadovo, šiuo metu šeimos gydytojams tenka labai daug funkcijų, kurias lengvai atliktų šiam darbui pasirengusi slaugytoja. 

Tiesa, ir šiandien slaugytojoms pareigų nestinga, todėl būtų tikslinga, kad su dviem bendrosios praktikos gydytojomis dirbtų ne dvi, bet trys slaugytojos. O žemesniojo medicinos personalo, pastebi gydymo įstaigos vadovas, Šiauliuose tikrai nestinga, nes yra medikų kalvė, kurioje ir rengiamos bendrosios praktikos slaugytojos. 

 

Gydytojas, pasak P. Andruškevičiaus, turėtų būti ten, kur priimami gydymo taktikos sprendimai, o vykdyti tuos sprendimus turi ne kas kitas, bet bendrosios praktikos slaugytoja. Gydytojas neturi lankyti slaugomų ligonių, nereikia jiems lankyti ir naujagimių, ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų, nors bendrosios praktikos gydytojo norma tai numato. Pasak gydymo įstaigos vadovo, ir kabinete darbo funkcijos galėtų būti peržiūrimos ir nuo bendrosios praktikos gydytojo pečių nuimamas nemažas krūvis, kurį pasidalytų bendrosios praktikos slaugytojos. 

 

 

Kitokia situacija po gydytojos Henrikos Tijūnėlienės netekties Šiaulių centrinėje poliklinikoje. Pasak poliklinikos vyriausiojo gydytojo pavaduotojos Aušros Varpučianskienės, šiuo metu gydytoją vaduoja drauge su ja profilaktikos kabinete dirbę du gydytojai. Tačiau darbo krūvis - didelis, ir  šiam darbui, kurį daugelį metų dirbo neseniai 80-mečio jubiliejų pažymėjusi gydytoja H. Tijūnėlienė, reikalingas kitas žmogus.

 

Darbo metu prieš pat Naujuosius gydytoja pasijuto blogai. Į gydymo įstaigą buvo iškviesta Greitoji medicinos pagalba ir gydytoja nuvežta į Šiaulių ligoninę. Deja, prieš ūmią ligą gydytojai buvo bejėgiai. Vos po kelių dienų - sausio 31-ąją gydytoja išėjo iš gyvenimo.

 

H. Tijūnėlienės darbu buvo patenkinti gydymo įstaigos vadovai, priekaištų nereiškė ir pacientai. „Buvo gyvybinga, darbinga, niekada nesiskundė sveikata”, - sako A. Varpučianskienė.  

 

Profilaktikos kabineto vairuotojų komisijos pirmininkė H. Tijūnėlienė - vyriausia kolektyvo medikė. Iki šiol niekam nekilo mintis, kad gydytoja dėl amžiaus nebegalėtų dirbti, nes dėl jos darbo niekam nekilo problemų. Netikėta gydytojos netektis - ne tik skaudi netektis kolektyvui. Akivaizdžiai stinga žmogaus ir į šią vietą bus priimtas kitas medikas, nes darbo krūvis, pasak A. Varpučianskienės, tikrai didelis. Tačiau ši aplinkybė kolektyve dar nebuvo svarstoma ir joks oficialus sprendimas, pasak administratorės, nėra priimtas.  

 

Šiaulių centrinėje poliklinikoje, pasak vyriausiojo gydytojo pavaduotojos, dirba ir daugiau garbingo amžiaus žmonių. Kiekvieno jų išėjimas į užtarnautą poilsį būtų skaudus, nes jauni gydytojai, galintys dirbti šeimos gydytojo kabinete, senokai neatvyksta. Ne vienam medikui šiandien - per 60-70 metų, tad nerimo, kas dirbs, esama.  

 

 

Raseinių rajono Šiluvos priemiesčio Grigaičių kaime užaugusi Henrika Tijūnėlienė baigė Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. 1949 metais, baigusi Vilniaus universitetą, gavo paskyrimą į Kuršėnų (Šiaulių rajonas) ligoninę. Nuo pat pirmos dienos jaunai gydytojai patikėtos atsakingos ligoninės vyriausiosios gydytojos pareigos. Vienuolika metų teko dirbti ir administracinį, ir gydomąjį darbą. Gydytojai terapeutei patiko dirbti palatoje, rūpintis ligoniais, tačiau pagrindinį darbo laiką teko skirti administraciniam darbui. 

 

Patiko jaunai gydytojai ir darbas, ir gyvenimas nedideliame provincijos miestelyje, kur tapo aktyvia kultūrinio gyvenimo dalyve.

 

Dėl šeimyninių aplinkybių apie 1960 metus turėjo pamėgtus Kuršėnus keisti į anuomet mažai pažįstamus Šiaulius. Įsidarbino Šiaulių ligoninės Bendrosios terapijos skyriuje. Aktyvi ir profesionali gydytoja netrukus buvo pastebėta ir Henrikai Tijūnėlienei paskirtos miesto poliklinikos Terapijos skyriaus vedėjos pareigos. Sukosi gydytoja negailėdama jėgų ir entuziazmo. Ir netrukus vėl buvo pastebėta.

 

Tuo metu vyko permainos Šiaulių miesto sveikatos skyriuje - skyriaus vedėjas Alfonsas Stakėnas nusprendė imtis gydytojo darbo ir dirbti ligoninėje, o Sveikatos skyriaus vedėjos pareigos paskirtos Henrikai Tijūnėlienei. Tiesa, nebuvę kam vadovauti ir poliklinikos Terapijos skyriui, tad po ilgų svarstymų leista tai pačiai gydytojai dirbti visu krūviu Sveikatos skyriaus vedėja bei puse krūvio poliklinikos Terapijos skyriaus vedėja.     

 

Atvykusi į Šiaulius nuo pat pirmųjų darbo dienų mieste tapo tikra visuomenininke. Net penkiolika metų H. Tijūnėlienė buvo paskirta Šiaulių Raudonojo Kryžiaus pirmininke. Ypač aktyviai teko dirbti, kai jai buvo patikėtos Šiaulių miesto gydymo įstaigų profsąjungos pirmininkės pareigos.

 

Šiaulių gydymo įstaigų profsąjunga, vadovaujama Henrikos Tijūnėlienės, buvo žinoma visoje šalyje. Ir ne keista, nes būtent tada, kai prie vairo stojo H. Tijūnėlienė, buvo pradėtos Šiauliuose rengti visos Lietuvos medikų žiemos šventės. 

 

Tuomet, kai prasidėjo Lietuvos atgimimas, Henrikai Tijūnėlienei buvo svarbu likti su savo tauta.  Drauge su keliomis draugėmis, kurios taip pat užėmė mieste atsakingas pareigas, nusprendė išstoti iš komunistų partijos. Prieš pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę ir padėjusi partinį bilietą. 

Šis žingsnis buvo tikrai drąsus ir ne visiems patiko. Anuomet dar galingos komunistų partijos šulai greitai reagavo į tokį Sveikatos skyriaus vedėjos sprendimą ir pašalino iš pareigų. 

 

Be darbo profesionali ir aktyvi medikė neliko - ji buvo paskirta anuomet pirmus žingsnius žengiančios Konsultacinės poliklinikos vedėja. Po dvejų metų buvo keičiamos poliklinikos patalpos, o drauge ir vedėja. H. Tijūnėlienei tuomet pasiūlytas Asmens sveikatos priežiūros centro Profilaktikos skyriaus vedėjos darbas. Iki paskutinės darbo dienos gydytoja ir dirbo šiose pareigose - jau beveik penkiolika metų.

 

Per 30 buvo perkopusi Henrika, kai sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus, bet jis mirė kūdikystėje. Teko išgyventi ir vyro netektį, su kuriuo gyventa keturiolika metų. Kolegos prisimins gydytoja G. Tijūnėlienę ne tik daug dirbančią, bet ir nepaprastai mėgusią keliones, kurių įspūdžiais dažnai pasidalydavo su visais. „Apkeliavusi pusę pasaulio”, - sako kolegos apie netikėtai iš gyvenimo išėjusią gerbiamą gydytoją ir mylimą žmogų, niekada nekalbėjusį nei apie nuovargį, nei apie ligas.