Mykolas DEIKUS
Pakvipo nauji šiukšlyno milijonai. Dešimtys milijonų. Ir naują skalpų medžioklės sezoną paskelbė atkatinių genties šamanai. Nervai žmonėms neatlaiko ir nuo žymiai mažiau nulių, o čia – dešimtys!
Buvęs žinomas žurnalistas, garsus kovotojas su korupcija, viešųjų ryšių žinovas, o nūnai laisvas užpakalio kamštis patraukė per žiniasklaidininkų kaimus savanorių skalpų medžiotojų verbuoti. Tam, kas atneš Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro direktoriaus Raimundo Jakučio skalpą – solidus atlygis, honoraras kitaip sakant. Asmeniškai. Grynaisiais. Juodais, žinoma, neapskaitytais.
Nuo vienų durų it šuo benamis pavarytas prie kitų beldėsi. (Ne visi parsidavinėja, pone buvęs kovotojau su korupcija). Nežinia ar prisibeldė, bet Atliekų tvarkymo centro direktoriaus R. Jakučio skalpas jau džiūsta ant vieno laikraščio tvoros. Skalpas direktoriaus, bet ne to. Be to, ėmė lįsti politiškų globojamų privačių interesų zuikučių ausys.
Šią savaitę Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) valdyba, sudaryta iš apskrities rajonų savivaldybių administracijos direktorių ir merų, nusprendė patvirtinti Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros studiją. Būtent ši studija „apopleksiją“ įvarė Šiaulių miesto merui Genadijui Mikšiui. Nesigilinsime, bloga ši studija ar gera, tačiau aiškūs du dalykai. Pirma, dėl savivaldybių direktorių, tarp kurių ir G. Mikšio koalicijos partneris Vladas Damulevičius, priimto sprendimo kaltas R. Jakutis. Kuris, matyt, vyrams kojas ir rankas užlaužęs skausmingame veiksme laikė, kol tie nubalsavo. Antra, sprendimas prasilenkė su mero G. Mikšio ir kompanijos užmanymu, už kurio gali slėptis privataus investuotojo interesai. Kas verčia taip manyti?
Viešuose mero G. Mikšio pasisakymuose gausu emocinių putų ir nė vieno argumento. Nekompetencija R. Jakutį apkaltinęs G. Mikšys prisipažino, kad Atliekų tvarkymo centro valdybos patvirtintos studijos nė akyse nėra matęs ir nežinąs, kokios technologijos bus naudojamos, kiek visa tai kainuos. Na, daug metų pažįstant G. Mikšį – nieko naujo. Ypač kai meras viešai ima abejoti, atseit gal išvis Europos Sąjungos parama visiškai ir nereikalinga.
Žinoma, kad nereikalinga, pone Genadijau, tikras išmislas, nes pinigais kaip šienu aptekę esame, todėl trisdešimt ar penkiasdešimt milijonų litų – baika. Va ateis meras G. Mikšys, ištrauks iš piniginės penkiasdešimt milijonų litų ir pasakys – tekit, statykit atliekų perdirbimo gamyklą. Aukoju, iš kuklaus mero atlyginimo susitaupiau, plikas basas vaikščiojau, duona ir vandeniu mitau vardan Tėvynės ir kraštiečių gerovės.
Tačiau nei G. Mikšys iš kišenės šlamančius ištrauks, nei jo artimieji biudžetinį beveik milijoną priglaudę. Gal visai neatsitiktinai G. Mikšys viešai užsiminė apie privatų investuotoją, kuris ateis ir pastatys atliekų perdirbimo gamyklą. Taigi, gerbiamieji, ne po komposto krūva šuo pakastas, o po didžiule atliekų perdirbimo, elektros energijos ir dujų gavybos, antrinių žaliavų rinka ir jos nešamais pinigų maišais. Ne veltui Atliekų tvarkymo centro direktorius R. Jakutis savo įžvalgomis dalijasi, kad atliekų rinkoje aktyviai uostinėjasi bendrovė „Specializuotas transportas“. Šiaulių valdžia nuo seno šią įmonę protegavo, nuo galimų konkurentų gynė, svetimų įmonių į miestą neįsileido. Jau nekalbant apie politines uodegas, kurios su valdančiaisiais šią įmonę sieja.
Taip jau sutapo, kad Atliekų tvarkymo centro ir bendrovės „Specializuotas transportas“ keliai visai neseniai susikirto dėl šiukšlių vežimo. Pakvipo ne šiukšlėmis, o negautomis pajamomis. Tiesą sakant, tie keliai jau seniai kirtosi, nes Atliekų tvarkymo centras neleido laisvai bendrovei išdykauti, minkštąją už neatliktus ar prastai atliktus darbus tarkavo.
Skalpų medžioklėje pakvipus krauju kaip tos blondinės ne į temą išlindo tvarkietis Japertų Vidmantas. Nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad tai jis patvarkė buvusį ŠRATC direktorių Regimantą Vėgelę. Suprask, patvarkys ir R. Jakutį. Tikras vyras tas Vidmantas, pasirodė, ne žurnaliūgos karštais buvusio direktoriaus pėdsakais sekė, ne savivaldybių direktoriai ir merai vertė, ne V. Japerto koalicijos partneriai nagais ir dantimis R. Vėgelės laikėsi. Būtų politikas aštuoniolikinė blondinė – bent jau juokinga būtų. Kaip ir klausytis išvedžiojimų apie padorumą, kai verslo partneris bandė padorią draudimo išmoką nepadoriu būdu pasisavinti.
Tačiau čia – Lietuva, čia babkėm lyja, čia biudžetinius pinigus saviesiems dalijantys skalpų medžiotojai privačių kišenių reikalus į visuomenės interesų popieriuką vynioja. Ir kaip visada, turi būti nuimtas kieno nors skalpas. Pirmiausiai to, kuris ne pagal medžiotojų muziką strikinėja.
