Mykolas DEIKUS

Bendrovės  „Rėkyva“ pinigai tapo neįkandama užduotimi net Specialiųjų  tyrimų tarnybai. Nors Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdyba nustatė daugybę pažeidimų kasant durpes, savo pareigų neatlikusiems tarnautojams nė plaukas nuo galvos nenukrito. Tyrimo metu paaiškėjo, kad bendrovė „Rėkyva“ dešimttūkstantines sumas mokėjo „Naujajai sąjungai“, kurios lyderis kurį laiką vadovavo Aplinkos ministerijai.   

„Naujosios sąjungos“ finansavimo istorija keistai sutampa su batalijomis, verdančiomis dėl durpyno, ir bendrovei „Rėkyva“ naudingais sprendimais.

2006-ųjų  pabaigoje Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas Aplinkos ministeriją informuoja, kad vis dar neturi durpyno eksploatacijos projekto. Apsauginė juosta labai susiaurėjusi, o pažeidžiant durpyno rekultivavimo projektą per iškastą griovį gali išsiveržti vanduo. Bendrovei rekomenduota durpių nekasti, kol bus atlikti tyrimai, tačiau rekomendacijų nepaisyta.

Iš bendrovės pareikalauta naujo projekto, nes sovietmečiu, 1962 metais, parengtas projektas nebeatitinka dabartinių įstatymų. Paaiškėja pribloškiantys faktai – durpių kasybos plotas nesutampa su išnuomotos teritorijos ribomis, durpynas priartėjo prie draustinio, kuriam nėra parengtas gamtotvarkos projektas, o durpių telkinys patenka į Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritoriją.

Kadangi neatliktas poveikio ekologinio tinklo teritorijai „Natura 2000“ vertinimas, ežerui, pasiūlyta skubiai apriboti durpių gavybą.

Nors geologijos tarnyba ir išdavė leidimą kasti durpes, 2007-ųjų  pabaigoje Valstybės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos rimtai užlaužia uodegą bendrovei „Rėkyva“. Dar kartą konstatuojama, kad be poveikio aplinkai vertinimo durpių kasti negalima.

Keistas sutapimas, tačiau situacija ima keistis, kai Aplinkos ministerija atitenka socialliberalams. Šių reikšmingų įvykių išvakarėse socialliberalus pasiekia eilinė finansinė bendrovės „Rėkyva“ injekcija. Naująjį aplinkos ministrą Seimo narys Valerijus Simulik veža į bendrovę „Rėkyva“. Politikas aiškina, jog ministrą vežė todėl, kad buvo prasidėjusios viešos diskusijos dėl durpyno. Esą tądien ministras aplankė ir daugelį kitų objektų.

Iškart po vizito bendrovė „Rėkyva“ imasi to, kas tampa tradicija. Vos tik pakvimpa paraku, mokslininkus užverčia pinigais. Lietuvos energetikos institutui pateikiamas užsakymas atlikti studiją. Nors instituto mokslininkai neatmeta durpyno įtakos ežerui, tačiau išvados iš esmės palankios užsakovui (ar kitaip ir galėjo būti?).

Užbėgant įvykiams už akių reikia pažymėti, kad netrukus Geologijos ir geografijos institutas atliko rimtą mokslinę studiją, kurios išvados – itin nepalankios bendrovei „Rėkyva“. Iškart po to bendrovė „Rėkyva“ suskumba nusamdyti mokslinės studijos vadovą, o Aplinkos ministerija samdo konsultantus, kurie Geologijos ir geografijos instituto išvadose bando ieškoti palankių bendrovei „Rėkyva“ epizodų. Tad neatsitiktinai ir STT Šiaulių valdyba konstatavo, jog valdiškos įstaigos nepagrįstai rėmėsi tik „Rėkyvai“ palankiomis išvadomis.

Diskusijos vyko ne tik tarp „Rėkyvos“ nusamdytų specialistų  ir jos neapmokėtų mokslininkų. Aplinkos ministerijoje gimdomas sprendimas, kurio pašalinamas pagrindinis kliuvinys durpių gavybai – ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorija. Vos tik ministerijoje pasikeičia vadovai, ministru tampa Gediminas Kazlauskas, po kelių dienų ant jo stalo gula įsakymas, kuriuo keičiamos saugomos teritorijos ribos.

Stabdys panaikintas, o į Rėkyvą „komandiruojamas“ ir naujasis ministras. Žinoma, ne be soclibų tarpininkavimo. Aplinkosaugininkų  tonas radikaliai keičiasi – ima giedoti, kad poveikio aplinkai vertinimas, kurio taip nenori bendrovė „Rėkyva“, - visiškai nereikalingas. Tiesa, STT surinkti dokumentai rodo, kad tos pačios kontoros raštai prieštarauja vienas kitam, tačiau atkakliai laikomasi savo. Net ir po to, kai tyrimą atlikę STT pareigūnai konstatavo, jog toks vertinimas – privalomas.

STT Šiaulių  valdyba nenustatė, kad politikams būtų buvę mokami kyšiai – ir nenuostabu, nes tyrimas pradėtas praėjus keleriems metams po pirmųjų finansinių injekcijų. Tačiau stebint „mokėjimo grafikus“ matyti, jog parama buvo nuolatinė.

2004-ųjų  pradžioje į soclibų sąskaitą „Rėkyva“  perveda 26 tūkstančius litų, kaip paramą rinkimams. Prieš  tai priimami bendrovei „Rėkyva“ itin palankūs sprendimai. 2003-iųjų balandį Šiaulių apskrities viršininko administracija „Rėkyvai“ išnuomoja pusę tūkstančio hektarų 20-čiai metų. Tuo metu Šiaulių apskrities viršininko pavaduotoju darbuojasi socialliberalas Laisvūnas Neimanas. Po mėnesio sudaroma dar viena sutartis dvidešimčiai metų – vėl išnuomojama pusės tūkstančio hektarų teritorija. Tuo metu apskrities administracijos viršūnėlėje įsitaisęs kitas soclibas – Leonas Strazdauskas. Tas pats, dabartinis Šiaulių miesto tarybos narys, „Sodros“ Šiaulių skyriaus vadas, kuriam tiriant kyšininkavimo bylą buvo pareikšti įtarimai davus melagingus parodymus (susisiekti su pastaruoju politiku vakar nepavyko). Beje, kaip ir miesto merui Genadijui Mikšiui.

Dar dvidešimt penkių tūkstančių litų finansinė injekcija soclibams suleista jau užvirus batalijoms dėl „Rėkyvos“  teisės kasti durpyną. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, iš viso bendrovė „Rėkyva“ socialliberalus parėmė bemaž šešiasdešimčia tūkstančių litų. Už kokias gražias akis buvo finansuojama „Naujoji sąjunga“, klausėme bendrovės „Rėkyva“ generalinio direktoriaus pavaduotojos Editos Aperavičienės, tačiau atsakymo kol kas nesulaukėme. „Aš už jų veiklą negaliu atsakyti, jie buvo atskaitingi premjerui“, - kalbėdamas apie jau buvusį partietį L. Neimaną ir bendrapartietį L. Strazdauską kalbėjo Seimo narys V. Simulik.

Nors STT išvados dabar dulka stalčiuose, tašką su partijų finansavimu persipynusioje durpyno istorijoje dėti dar anksti. STT tyrimo metu paaiškėjo naujų detalių, kurioms reikia naujo tyrimo, su kurio rezultatais supažindinsime artimiausiu metu.