S. Ožolaitė pati išsigydė kadaise skrandyje atsiradusią žaizdą – paprašiusi, kad išrašytų iš ligoninės, pasveiko gydydamasi žolelėmis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiauliuose pavasarišką kovo pradžią paženklino net du 100 metų jubiliejai. Stanislava Ožolaitė, gimusi kovo 12-ąją, ir Izabelė Gakienė, gimusi kovo 11-ąją, savuose namuose laukė jų su jubiliejiniu gimtadieniu pasveikinti atvykstančių miesto valdžios atstovų ir noriai bendravo su žurnalistais.
S. Ožolaitė visą gyvenimą slaugė
S. Ožolaitė visą gyvenimą paaukojo darbui ir žmonėms – iki pat 78 metų dirbo ligoninėje. Nors savo ūkio neturėjo, važiuodavo pas brolius ir seseris padėti. Gimusiai Šeduvoje, Pavartyčių kaime, S. Ožolaitei teko išvykti gyventi į Šiaulius ir čia pradėti dirbti gimdymo namuose.
S. Ožolaitė turėjo keturias seseris ir du brolius, kurie buvo ilgaamžiai, tačiau ji pirmoji giminėje sulaukė šimto metų. „Paprastai mūsų giminaičiai sulaukdavo daugiau nei aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt metų“, - teigė jubiliatės globėja Emilija Žeknienė. Pasak jos, kartais tenka pasiginčyti su šimtamete. „Ji principinga – jeigu vaistai netinka, tai ir negeria. Nors ir neįkyri“, - sakė E. Žeknienė. Pasak jos, jubiliatė pati išsigydė kadaise skrandyje atsiradusią žaizdą – paprašiusi, kad išrašytų iš ligoninės, gydėsi žolelėmis. Nors S. Ožolaitė negirdi, tačiau puikiai mato – laikraštį paskaito, o ir susirinkusiesiems pasveikinti ne kartą sukėlė šypseną. „Kadangi ji mus globojo, mes dabar ją globojame – visą laiką gerai sutardavome. Gyventi ji labai nori ir tikisi dar antro šimto metų sulaukti“, - sakė globėja.
Kaip pasakojo pati šimtametė, gyvenime blogų žmonių nesutiko – visi buvo jai geri ir nuoširdūs. „Labai geri daktarai buvo kolektyve. Gydytojas amžinatilsį. Vanagas ragino mane pabaigti seselės kursus, tačiau taip ir nesiryžau, nors labai gailėjausi. Bet visą laiką dirbau ligoninėje. Visi mane prisimena ir aš visus prisimenu“, - kalbėjo šimtametė.
I. Gakienė mėgsta bendrauti ir pajuokauti
Izabelė Gakienė gimė Pašvitinio valsčiuje, Pakruojo rajone. Augo Nociūnų kaime, o kai ištekėjo – persikėlė gyventi į Mikniūnus. Šimtametė turėjo tris seseris, kurių viena sulaukė net 104 metų. Ištekėjusi trisdešimties, prieš pat karą, nepraėjus nė metams po santuokos, 1944 metais ji buvo išvežta į Sibirą, nes ištekėjo už ūkininko. Tik po dešimties metų, praleistų Sibire, I. Gakienė atvyko gyventi į Šiaulius.
Šimtametė dirbo nuo pat jaunų dienų. Pramokusi siūti keliaudavo per kaimus, apsistodavo pas ūkininkus ir siuvo jų šeimoms. „Paskui gyvendama Sibire dirbau prie meistro – nešėme akmenis į pakalnes, statėme pamatus namams – jų pastatėme 20 namų. Po to aš ėjau dirbti į mokyklą – kūrendavau krosnį. O grįžusi į Lietuvą dirbau valytoja, vėliau – prie statybų, ten samanavome plyšius. Užsiėmiau ir bitininkyste“, - sakė I. Gakienė.
Šimtametė jokiomis ligomis ir negaliomis nesiskundžia. Sykį teko operuoti akis ir to pakako – iki šiol pasižiūri televizorių ir radijo pasiklauso.
I. Gakienės globėjai – ne giminės, tačiau pažįstantys ją nuo pat jaunystės. Pasak globėjų, į šimtametės namus būdavo gera ir smagu užeiti, nes I. Gakienė tuomet gerai sutarė su jų tėvais. Globėjai kalba, kad jubiliatė – labai protinga ir turi labai gerą atmintį. „Kartais geriau už mane atsimena, kur koks daiktas padėtas. Be to, visada turi ką pasakoti – apie savo jaunas dienas, gyvenimą Sibire. Pavadovauti mėgsta. Ji – labai linksma ir tikra optimistė, iki šiol moka pajuokauti kompanijoje, dėl to ir sulaukė tokio amžiaus. Tik šiandien labai jaudinasi“, - kalbėjo šimtametės globėjos Eugenija, Aldona ir Bronytė.
Pramokusi siūti I. Gakienė keliaudavo per kaimus ir siūdavo, bet 17 metų pradirbus – atsibodo. „Tad ir galvojau, ar neatsiras koks vyras, kuris išvaduos mane nuo siuvimo“, - juokėsi jubiliatė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
