Dvidešimtmetė Jadvygutė puikiai žinojo, kad yra ne tik geriausia šokėja, bet ir puiki dainininkė. Asmeninio albumo nuotr.
Zita KATKIENĖ
Jadvyga Daukšienė – pirmoji Senelių globos namų, esančių Trakų gatvėje, gyventoja birželio 8-ąją švęsianti 100 metų jubiliejų. Todėl šis įvykis toks svarbus ne tik pačiai Jadvygutei, bet ir kolektyvui. Rengiamasi didelei šventei – bus ir vaikų koncertas, ir balionais bei gėlėmis padabinta salė, ir daug svečių. Šiauliuose gimusi ir visą gyvenimą šiame mieste praleidusi moteris neliko be artimųjų, yra mylima sūnaus. Tačiau pati prieš keturiolika metų nusprendusi gyventi valdiškuose namuose to nesigaili – linksma, energinga ir veikli buvusi, todėl gyvenimu niekada nesiskundė. „Nejutau, kaip prabėgo tie metai, - šiandien sako Jadvyga Daukšienė, pagimdžiusi septynis sūnus, sulaukusi dešimties vaikaičių, 12 provaikaičių ir 8 proprovaikaičių.
Jaunai buvo linksma gyventi
Užaugo Jadvygute globos namų darbuotojų ir gyventojų vadinama senolė Joniškio plento gatvėje buvusiuose tėvų namuose. Šešios seserys ir vienas brolis - nemažas būrys, tad ir rūpesčių, ir darbo nestokojo.
Mokytis galimybių nebuvo, tad baigusi du skyrius pradėjo tarnauti – vaikus šeimose prižiūrėdavo.
„Man gyvenimas tėvų namuose buvo linksmas. Mama buvo labai gera, mus mylėjo, o kai sulaukiau šešiolikos – išmokau šokti. Buvau pati pirma šokėja. Nesigiriu, tikrai“, - šypsosi senolė, nors niekas tuo ir neabejoja. Kaip ir tuo, kad ir dainuoti ji mokėjo. Ir iki šiol jaunystės dainų nepamiršusi.
Šešiolikmetė su draugėmis ir vyresnėmis seserimis eidavo į šokius. Paklausta, ar daug berniukų dėmesio sulaukdavo, senoji šypsosi: „O taip – turėjau fainų bernų. Bet kai tik veržiasi „ant rimto“, tai ir išsiskirdavome“. Ir pasakoja močiutė apie labai jau gražaus veido vaikinuką, kuris lydėdavo namo iš šokių. „Bet kartą palydėjo prie namų ir užsimislijo. „Dumk iš kur atėjai – man tu ne draugas“, - išvijo nedorėlį. Nemažai panašių istorijų moteris pamena, nes tai – jos gyvenimas.
Ištekėjusi Jadvygutė už mylimo žmogaus. „Gavau tokį, kokio norėjau“, - sako. Nors jaunystėje dėl jo teko ir su drauge susipykti. „Kai jis mane pirmą kartą išvedė šokti, draugė taip ir pasakė: „Žiūrėk, nepamušk nuo manęs jo“, - pamena senoji. Ji ir negalvojo nuvilioti draugės kavalieriaus, tačiau Vladas pats nuo jos nebesitraukė.
Ištekėjus linksmybės baigėsi
22-ejų metų buvo Jadvyga, kai ištekėjo. Ir šiandien moteris sako, kad vyras jos buvo labai geras, todėl ji taip ilgai ir galėjo gyventi. Tačiau gyvenimas moters nelepino. Jau tada, kai vos 45-erių metų sulaukusi mirė mama, gyventi tapo sunkiau. Tėvas vedė kitą ir vaikų nebežiūrėjo. Jaunesniosios seserys buvo išvežtos į kaimą žąsų ganyti. Bet jos iš kaimo pabėgo, ir viena prisiglaudė pas vyresnę seserį, o antroji – pas ją.
Šilų gatvėje, prie žydų kapinių, buvusiame uošvių name ir įsikūrė Jadvygos ir Vlado šeima. Čia gimė ir visi septyni sūnūs. „Labai geri buvo vaikai ir mane labai mylėjo“, - kalba mamos širdis. Deja, gyvenimas negailestingas – vienas sūnus mirė kūdikystėje, šeši užaugo. Šiandien tik du gyvi likę, 72-ejų metų Ričardas, kuris ir rūpinasi mama, beveik kasdien. Vos paprašytas skuba vykdyti mamos norų. „Net ir su ledais atskuba, jei mama paprašo“, - pasakoja socialinė darbuotoja.
Nors ir miesto centre, tačiau nuošalioje Šilų gatvėje gyvenanti šeima augino ir paukščių, ir gyvulių, sodino daržoves.
Dirbo J. Daukšienė ir batų fabrike „Elnyje“. Dirbo prie konvejerio, prie kurio teko smaloje mirkyti padus aulinukams. Kitame ceche dirbo ir vyras. Į rytinę pamainą išėjusi, jau antrą valandą grįždavusi namo. Kai dirbti tekdavo po pietų – tik dvyliktą valandą grįždavo. Tai gyvenimas, pamena senoji, buvo labai sunkus, nes miegoti nueidavo tik po vidunakčio, o keldavosi anksti.
Sunkiausi – karo metai
Trys vaikai buvo šeimoje, kai prasidėjo karas. „Mes miegojom dar, kai pradėjo dundėti: bum-bum. Kas čia dabar? - klausėm vieni kitų. Ir paaiškėjo, kad prasidėjo karas. Kasėmės kieme slėptuvę, kur ir slėpėmės“, - gyvi atmintyje karo prisiminimai.
Bet vėliau šeima nusprendė, kad Jadvyga su vaikais važiuos gyventi į kaimą. Netoli Bubių priėmė kaimiečių šeima, kur ir gyveno kelerius metus. „Labai gera buvo ūkininkė, ir vaikus mylėjo“, - pamena moteris.
Kartą atvažiavus vyrui nusprendė važiuoti namo, nes gyventi atskirai buvo sunku. Gal tik kelios dienos buvo ramios – prasidėjo Šiaulių bombardavimas. „Per stebuklą namai nesudegė, nors kaimynų namai degė. Ir bažnyčia išliko – tik bokštas nuvirto“, - pamena senoji.
Be savų - skaudžiausia
Ne sunkus darbas, ne alkis labiausiai spaudžia širdį. Sunkiausia tai, kad neliko artimųjų. „Vyras kalbėjo, kad būtinai švęsime auksines vestuves“, - pamena senoji. Deja, Vladas jų nesulaukė – pristigo kelerių metų iki auksinio jubiliejaus. Žmogus sirgo sunkia inkstų liga.
Nebėra ir seserų: Bronės, Pranės, Genės, Elenos, Zofijos. Nebėra ir sūnų Vlado, Romo, Antano, Henriko, Mykolo. 61 metų Vytautas ir 72 metų Ričardas – vieninteliai brangūs žmonės. Jaunos mirė ir pusseserės, nebėra ir draugių, nebėra ir pažįstamų. Ypač gaila ir tų, su kuriomis artimai draugavusi pirmais metais, kai apsigyveno Senelių globos namuose Trakų gatvėje. Dabar Jadvygutė nebelabai turi su kuo bendrauti, nes kitos jaunesnės arba... silpnesnės.
J. Daukšienė sveikata iki šiol nesiskundžia. Jaunystėje, tiesa, yra sirgusi lėtine plaučių liga, labai kosėdavo. Gydytojas liepė nugarą saugoti, vatinuką dėvėti, kad nesušaltų.
Ryte atsikėlusi senoji pati pirma eina prie turėklo, į kurį įsikibusi pasimankština, rankas, kojas pamiklina. Buvo petys pradėjęs skaudėti, tai ranką tol sukiojo, mankštino, kol skausmą įveikė.
Dėl akių tik teko į gydytojus kreiptis, reikėjo operuoti. Tačiau iki šiol Jadvyga gerai mato, girdi, pati prisimena ir pasakoja savo gyvenimą, lyg viskas čia pat, neseniai būtų buvę.
Ir šiandien ji, kaip ir jaunystėje, šoka, kai Globos namuose rengiamos šventės, ir dainuoja.
„Buvai gera, užtat tave Dievas ir laiko“, - sakė ir kunigas, aplankantis savaitgaliais Globos namų gyventojus.
Birželio 8-ąją 100-ąjį jubiliejų švęsianti Jadvyga Daukšienė labiausiai gaili artimųjų, draugių, anksčiau išėjusių į Anapilį.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
